11.5 BENDRAVIMAS

Graikiški žodžiai, verčiami žodžiais "bendravimas" ir "bendrystė" iš esmės apibūdina tokią būseną, kuomet turima kažkas bendra: bendra-vimas. "Bendrystė" taip pat yra susijusi su žodžiu "bendrauti". Žinodami Dievo kelius ir jų laikydamiesi, mes bendraujame su Juo ir su tais, kurie daro tą patį būdami "Kristuje". Lengvai galima apleisti mums paskirtą pareigą bendrauti su kitais: "Daryti gera ir (bendraujant) dalytis su kitais geru" (Žyd 13:16). Fil 1:5 kalbama apie mūsų "bendradarbiavimą Evangelijos labui"; taigi mūsų bendravimo pagrindas - tikėjimo tiesos, sudarančios tikrąją Evangeliją. Dėl šios priežasties tikri tikintieji pasiekia didesnę bendrystę negu kuri nors kita organizacija ar bažnyčia. Kad galėtų pabendrauti, jie keliauja didelius atstumus susitikinėdami vieni su kitais ir lankydami atskirai gyvenančius tikinčiuosius, be to jie turėtų kur tik įmanoma tam panaudoti paštą ir telefono ryšį. Paulius liepia laikytis "bendrystės Dvasioje" (Fil 2:1), t.y. bendrystės, kuri įmanoma, jei mes kartu sekame Dievo Dvasia / protu, atskleistu Jo Dvasioje / Žodyje.

Bene geriausiai mūsų bendrystė pasireiškia kartu atliekant duonos laužymo apeigas. Pirmieji krikščionys "ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo (bei su tuo susijusio) duonos laužymo ir maldų... jie... laužydavo duoną su džiugia ir tauria širdimi" (Apd 2:42,46). Šie simboliai išreiškia pačią mūsų vilties esmę, todėl "su džiugia ir tauria širdimi" dalindamiesi jais mes turėtume pasiekti didelę vienybę. "Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje (dalijantis juo)? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona" t.y. Kristumi (1 Kor 10:16,17). Tagi mes esame įpareigoti dalytis Kristaus aukos simboliais su visais tais, kurie naudojasi jo darbų vaisiais ir yra "vienos duonos" dalininkai. Tą galima daryti tik su tais, kurie pažino tiesą ir yra tinkamai pakrikštyti į Kristų. Simboliai tiesiog išjuokiami, jei jais dalinamasi su asmenimis, neatitinkačiais šių reikalavimų.

Jonas prisimena, kaip jis dalinosi su kitais amžinojo gyvenimo Evangelijos pažinimu, "kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi" (1 Jn 1:2,3). Tas parodo, kad bendravimas grindžiamas bendru tikrosios Evangelijos supratimu, to dėka mes galime bendrauti su kitais tikrais tikinčiaisiais ir taip pat asmeniškai su Dievu bei Jėzumi. Kuo daugiau mes savo gyvenime atsiduosime Evangelijai, nugalėdami nuodėmingus polinkius, ir kuo giliau suprasime Dievo Žodį, tuo glaudžiau bendrausime su Dievu ir Kristumi.

Mūsų bendravimas su Dievu ir Kristumi bei kitais tikinčiaisias remiasi ne vien tik tuo, kad mes visi kartu pritariame tikėjimo tiesoms, sudarančioms "vieną tikėjimą". Mūsų gyvenimo būdas turi atitikti jose išreikštus principus. "Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių" (1 Jn 1:5-7).

"Vaikščiojimas tamsoje" iš tikrųjų reiškia tokį gyvenimo būdą, kuris nuolat atvirai nesiderina su Dievo Žodžio šviesa (Ps 119:105; Pat 4:18); tai nereiškia nuodėmių, kurias mes kartais padarome dėl savo silpnumo, nes sekančioje eilutėje tęsiama: "Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos (t.y. Dievo Žodžio - Jn 17:17; 3:21; Ef 5:13)" (1 Jn 1:8).

Iš šito turėtų būti akivaizdu, kad bendravimas nutrūksta, kuomet tikintysis pradeda laikytis klaidingų doktrinų arba jo gyvenimo būdas tampa visiškai nesuderinamas su aiškiu Biblijos mokymu: "Neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos" (Ef 5:11). Reikėtų kiek įmanoma stengtis iš naujo laimėti tokius žmones sekant pražuvusios avies ieškančio gerojo ganytojo pavyzdžiu (Lk 15:1-7). Jei brolis ar sesuo ir toliau atkakliai laikosi klaidingo mokymo arba visiškai nepritinkamai elgiasi, tada būtina viešai pranešti apie bendravimo nutraukimą (Mt 18:15-17). Praktikoje tai atliekama pasikalbėjus su atsakingu eklesijos nariu ir paskelbus apie šį faktą Brolių Kristuje bendruomeniniame žurnale. Tačiau būtinai reikia pabrėžti, jog šie veiksmai turėtų būti atliekami tik kraštutinias atvejais, kuomet aiškiai laikomasi klaidingo mokymo ar neatsisakoma su dvasingumu nesuderinamo gyvenimo būdo. Mes turime būti tikri, jog žmogus taip nukrypo nuo pagrindinių Biblbjos mokymo tiesų, kad tarp mūsų beveik nebeliko nieko bendro ir todėl būtina viešai paskelbti apie santykių nutraukimą.

Labai aiškiai kalbama apie bendravimą šiose eilutėse 2 Kor 6:14-18: "Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisias. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos?... Todėl išeikite iš jų ir atsiskirkite,- sako Viešpats... Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys,- taip sako visagalis Viešpats".

Esame parodę, jog Dievo Žodis yra šviesa. Šiose eilutėse paaiškinama, kodėl mes neturėtume bendrauti su bažyčiomis, kurios laikosi klaidingų mokymų; kodėl mes neturėtume tuoktis su tais, kurie nežino Tiesos, ir turėtume vengti pasaulio kelių. Atsiskyrę nuo pasaulio mes gauname kvapą gniaužiančią garbę tapti paties Dievo sūnumis ir dukterimis, sudarančiais visame pasaulyje šeimą, susidedančią iš tų, kurie turi tokius pat santykius ir todėl yra mūsų broliai ir seserys. Yra tik "vienas kūnas", t.y. viena tikra Bažnyčia (Ef 1:23), į kurią įeina tie, kas laikosi vienos vilties, vieno Dievo, vieno krikšto ir vieno tikėjimo, t.y.vieno tikrojo tikybos tiesų rinkinio, sudarančio vieną tikėjimą (Ef 4:4-6). Kadangi tarp šviesos ir tamsos nėra nieko bendra, tai bendraudami su tamsa mes ir patys atsiduriame tamsoje.

Jei mes iš tikrųjų pilnai suvoksime Raštuose apreikštą tikėjimo tiesų visumą, tada suprasime, jog tie, kas tiki klaidingu mokymu ir vadina jį krikščionybe, bendrauja su Dievu ne daugiau už ateistus.

Jei jūs įdėmiai skaitėte šią knyga, jums dabar jau turėtų būti aišku, jog mūsų santykiuose su Dievu negali būti kompromisinės padėties. Mes arba esame Kristuje krikšto dėka, arba ne. Mes esame arba šviesoje, jei suvokiame tikrąjį mokymą ir paklustame jam praktiškai, arba tamsoje. Mes negalime vienu metu būti abiejose pusėse.

Žinodami šiuos dalykus, mes kartu turime ir tam tikrą atsakomybę prieš Dievą. Dabar mes savo kasdieniniame gyvenime nesielgiame kaip vidutinis pasaulio žmogus. Dievas įdėmiai stebi mūsų atsaką. Jis, Viešpats Jėzus ir visi tikri tikintieji galėtų tiesiog "priverti" jus priimti teisingą sprendimą. Bet nepaisant to, kad Dievas, Kristus ir mes kiek galėdami padėsime jums - o juk Dievas netgi atidavė Savo viengimį sūnų, kad jis mirtų už mus - jūsų išgelbėjimas galiausiai priklauso nuo to, ar jūs savo pačių laisva valia nuspręsite prisijunti prie šios didingos Vilties, kuri dabar yra jums pasiūlyta.