11.3.4 BENDRUOMENINIS GYVENIMAS

Iki šiol šiame skyriuje mes kalbėjome apie mūsų asmeninius dvasinius įpareigojimus. Bet šalia to mes turime pareigą susitikinėti su kitais mūsų vilties dalininkais. Vėlgi, tai turėtų būti mūsų spontaniškas troškimas. Kaip matėme, po krikšto mes pradedame kelionę per dykumą Karalystės link. Kas gali būti natūralesnio už troškimą bendrauti su bendrakeleiviais. Mes gyvename paskutinėmis dienomis prieš Kristaus atėjimą; kad įveiktume sunkius išbandymus, užgriūnančius mus šiais laikais, mes turime draugauti su tais, kurie yra tokioje pat padėtyje: "Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo... bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besartinančią (antrojo atėjimo) dieną" (Žyd 10:25 plg. Mal 3:16). Todėl tikintieji turėtų kiek įmanydami stengtis bendrauti tarpusavyje rašydami laiškus bei susitikinėdėmi bendroms Biblijos studijoms, bendravimo apeigoms ir pamokslavimo darbui.

Kiekvienas mūsų asmeniškai yra "pašauktas" iš pasaulio didžiajai Karalystės vilčiai. Žodis "šventasis" reiškia "pašauktasis", ir juo gali būti vadinami visi tikri tikintieji, o ne vien tik keletas įžymių tikinčiųjų praeityje. Graikiškas žodis, lietuviškoje Biblijoje verčiamas žodžiu "bažnyčia", yra "ecclesia", o tai reiškia "pašauktųjų bendrija", t.y. tikintieji. Taigi "bažnyčia" vadinama grupė tikinčiųjų, o ne materialus pastatas, kuriame jie susitikinėja. Kad išvengtų nesusipratimų šio žodžio vartojime, Broliai Kristuje yra linkę savo "bažnyčias" vadinti "eklesijomis".

Kad ir kiek bebūtų tikinčiųjų kokiame nors mieste ar rajone, logiškas jų poelgis yra susirasti vietą susitikimams, kurioje galima reguliariai susirinkti. Tą galima daryti kurio nors tikinčiojo namuose ar išsinuomoti kitą patalpą. Brolių Kristuje eklesijos visame pasaulyje susitikinėja tokiose vietose, kaip kultūros rūmai, viešbučių konferencijų salės, specialiai tam pasistatytos patalpos ar nuosavi namai. Eklesijos tikslas - suvienyti savo narius bendromis Biblijos studijomis ir taip pat bendrai liudyti pasauliui ir leisti savo žiburiui šviesti pamokslaujant. Pavyzdinis Brolių Kristuje eklesijos tvarkaraštis galėtų būti kad ir toks:

SEKMADIENIS	11.00	Duonos laužymo apeigos
	18.00	Viešas pamokslavimas
TREČIADIENIS	20.00	Biblijos studijavimas

Eklesija yra Dievo šeimos dalis. Bet kurioje glaudžioje bendruomenėje kiekvienas narys turi būti supratingas ir nuolankus kitų atžvilgiu; geriausias šito pavyzdis buvo pats Kristus. Nepaisydamas savo akivaizdžios dvasinės viršenybės, jis patarnavo visiems ir numazgojo mokiniams kojas, kol šie ginčijosi tarpusavyje, kuris iš jų didžiausias. Jėzus įsakė mums sekti tokiu jo pavyzdžiu (Jn 13:14,15; Mt 20:25-28).

Dabar, kai stebuklingos Šventosios Dvasios dovanos yra atimtos, nebėra vietos "vyresniesiems", kurie buvo ankstyvojoje bažnyčioje; "nes turite vienintelį Mokytoją (Kristų), o jūs visi esate broliai" (Mt 23:8). Todėl Broliai Kristuje kreipiasi vienas į kitą žodžiais "brolis" ar "sesuo", ir vadina vienas kitą vardais nepaisydami vieno ar kito asmens padėties pasaulietiškame gyvenime. Po viso šito turėtų būti aišku, jog reikia gerbti tikinčiuosius, jau daug metų pažistančius tikrąjį Dievą, ar greitai pasiekiančius dvasinį brandumą pasišventimo Dievo Žodžiui dėka. Tokių tikinčiųjų patarimai yra didžiai vertingi visiems, bandantiems laikytis Dievo Žodžio. Bet jie turėtų klausyti kitų tikinčiųjų patarimų tiktai tada, kai juose tiksliai atsispindi Dievo Žodis.

Eklesijai skirti pamokymai turėtų pilnai remtis Dievo Žodžiu. Taigi tas, kuris viešai kalba bendruomenės susirinkime, tarsi tampa Dievo atspindžiu, nes kalba Dievo vardu. Dievas yra vyriškos lyties, todėl iš to seka, kad tik broliai turėtų užsiimti viešais pamokymais iš Dievo Žodžio. 1 Kor 14:34 nurodo tą labai aiškiai: "Moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama". Kaip to priežastį 1 Tim 2:11-15 pateikia įvykius Edeno sode; Ieva pamokė Adomą nusidėti, todėl dabar moteris neturėtų mokyti vyro. Dievas Adomą sutvėrė prieš Ievą, ir tai yra ženklas to, kad "moters galva - vyras" (1 Kor 11:3), todėl vyras turėtų dvasiškai vadovauti moteriai, o ne atvirkščiai. Dėl visų šitų dalykų "moterys tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui,- ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui - Ieva. Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė. Bet ji bus išganyta gimdydama vaikus,- jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą" (1 Tim 2:11-15).

Iš šito aišku, kad Biblija tikrai nustato tikintiesiems tam tikras pareigas, skirtingas vyrams ir moterims. Kai kuriais atvejais reikalaujama, kad moterys "ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų" (1 Tim 5:14), taigi jų dvasinės veiklos sritis - namai. Todėl viešas darbas eklesijoje paliktas vyrams. Tai visiškai nesiderina su humanistinėmis lyčių lygybės teorijomis, pagal kurias daranti karjerą moteris gali pretenduoti į lygybę su savo vyru visuose srityse, pradedant šeimos biudžeto tvarkymu ir baigiant vyriškų drabužių dėvėjimu. Vaikų gimdymas berods laikomas nepatogumu, kuris yra būtinas norint šiame materializmo ir savanaudiškumo pripildytame pasaulyje išlaikyti nors kažkiek sveiko proto. Tikri tikintieji turėtų vengti šio amžiaus dvasios, nors, kaip ir visur, nereikia perlenkti lazdos.

Vyras neturi dėtis savo žmonos ponu, bet privalo mylėti ją kaip Kristus mylėjo mus (Ef 5:25). "O ir jūs, vyrai, supratingai gyvenkite su moterimis (t.y. elkitės su jomis švelniai, remdamiesi Dievo Žodžio mokymu), atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę" (1 Pt 3:7).

Krikštas į Kristų sulygina vyrus ir moteris dvasiniu atžvilgiu (Gal 3:27,28 plg. 1 Kor 11:11). Bet tai nepanaikina aiškaus principo, kad "moters galva - vyras" (1 Kor 11:3). Tas galioja materialiuose ir dvasiniuose dalykuose, tiek šeimoje, tiek ir eklesijoje.

Kad pademonstruotų šio principo pripažinimą, tikinčiosios moterys turėtų dėvėti galvos apdangalą kiekvieną kartą, kai tik brolis aiškina apie Dievo Žodį. Praktiškai tai reiškia, jog visuose bendruomenės susirinkimuose moteris privalo dėveti skrybėlę ar skarelę. Skirtumas tarp vyro ir moters turėtų būti pabrėžiamas moteriai užsiauginant ilgus plaukus, o vyrui susilaikant nuo šito (1 Kor 11:14,15). "Kiekviena moteris, kuri meldžiasi... neapgaubta galva, paniekina savo galvą (t.y. savo vyrą - 3 eil.): tai tolygu būti nuskustai. Jei jau moteris neapsigaubia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, tegul apsigaubia... Todėl moteris privalo turėti ant galvos priklausomybės ženklą dėl angelų" (1 Kor 11:5,6,10).

Melstis "neapgaubta galva" - "tai tolygu būti nuskustai", taigi neapgaubta galva nereiškia galvos be plaukų. Todėl ir apgaubta galva - tai ne galva su plaukais, bet su sąmoningai dėvimu galvos apdangalu. Be galvos apdangalo moteris negali pasikliauti savo prigimtiniu plaukų dangalu; taip darydama ji tarsi lieka visai be plaukų Dievo akyse. Vyrui nepritinka dėvėti galvos apdangalą (1 Kor 11:7); čia kalbama ne apie plaukus, bet apie kitokius galvos apdangalus.

Moteris simbolizuoja bažnyčią, o vyras - Kristų. Kaip mes privalome sąmoningai nuspręsti, kad mūsų nuodėmes uždengtų Kristus, taip ir moteris turi būti sąmoningai apsisprendusi dėvėti galvos apdangalą. Jeigu jinai sumanytų pasikliautu savo prigimtiniu plaukų dangalu, tai būtų tas pats, jei mes bandytume siekti išgelbėjimo pasitikėdėmi ne Kristaus, bet savo nuosavu teisumu.

"Tuo tarpu moteriai (Dievo duota) garbė turėti ilgus plaukus. Matyt, plaukai jai duoti vietoje dangalo ("kaip prigimtinis dangalas" - taip galima interpretuoti graikišką tekstą - 1 Kor 11:15). Todėl moteris turėtų auginti savo plaukus taip, kad jie išryškintų jos skirtingumą nuo vyro. Skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų plaukų yra Dievo sukurtas; taigi moteris turėtų panaudoti tai kaip galimybę savo skirtingai padėčiai išryškinti.

Kalbant apie tokius dalykus, kaip ilgi moters plaukai ir galvos apdagalo dėvėjimas, reikia pabrėžti, kad tai neturi būti daroma tiesiog dėl akių. Jei sesuo iš tikrųjų elgiasi dvasingai ir nuolankiai, ji bus paklusni broliams, kaip tikintieji paklusta Kristui. Ji mielai rodys tą paklusnumą įvairiais būdais, tame tarpe ir dėvėdama galvos apdangalą. Jei bus suprastos šių paliepimų priežastys, tada jie bus vykdomi noriai, kaip ir visi kiti Dievo įsakymai.

Eklesijoje seserims visada atsiras darbo - pamokos sekmadieninėje mokykloje ir daugybė kitų pareigų, nesusijusių su viešu mokymu ar kalbėjimu, pvz. sąskaitų tvarkymas. Dvasinę brandą pasiekusios moterys gali užsiimti jaunesnių seserų mokymu (Tit 2:3,4 plg. kaip Marija vedė Izraelio moteris, Iš 15:20).