11.4 VEDYBOS

Šio poskyrio pradžioje išnagrinėsime padėtį tų, kurie krikšto metu yra nesusituokę. 5.3 poskyryje esame aptarę, jog būtina vesti tik krikštytus tikinčiuosius. Yra keletas eilučių, susijusių su Jėzaus, Pauliaus ir kitų žmonių pavyzdžiu, kurios skatina nesusituokusius bent jau apsvarstyti galimybę tokiems ir likti, kad galėtų pilnai pasišvęsti Viešpaties darbams (1 Kor 7:7-9, 32-38 plg 2 Tim 2:4; Mt 19:11,12,29; Koh 9:9). Bet "jei vedi, nenusidedi" (1 Kor 7:28). Daugelis apaštalų buvo vedę (1 Kor 9:5), ir Dievas numatė, kad santuoka gali atnešti daug fizinės ir dvasinės naudos. "Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas" (Žyd 13:4). "Negera žmogui būti vienam", jeigu tik jis nėra pajėgus pasiekti aukštą atsidavimo dvasiniams dalykams lygį, ir todėl Dievas įsteigė santuoką (Pr 2:18-24). Taigi "kas randa gerą moterį, randa laimės ir gaus džiaugsmo iš Viešpaties... gudri gi moteris - ypatinga Viešpaties dovana" (Pat 18:22; 19:14). 1 Kor 7:1,2 mums pateikiamas apibendrintas galimų variantų įvertinimas: "Gerai daro vyras neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą" (plg. 9 eil).

Šių eilučių prasmė ta, kad lytinio potraukio tenkinimas už santuokos ribų yra ištvirkavimas. Visame Naujajame Tesamente dažnai liepiama saugotis ištvirkavimo (lytinių santykių tarp nesusituokusių asmenų), svetimavimo (lytinių santykių tarp asmenų, iš kurių vienas ar abu jau turi kitą vyrą ar žmoną) ir kitokių nedorybių; tokie perspėjimai randami beveik kiekviename laiške. Štai tik keletas iš jų: Apd 15:20; Rom 1:29; 1 Kor 6:9-18; 10:8; 2 Kor 12:21; Gal 5:19; Ef 5:3; Kol 3:5; 1 Tes 4:3; Jud 7; 1 Pt 4:3; Apr 2:21.

Kaip matome, šito svarba pabrėžiama labai dažnai. Viso to akivaizdoje yra tikrai pavojinga lengvabūdiškai nepaisyti aiškiai išreikštos Dievo valios. Dievas mielai atleidžia nuodėmes, padarytas silpnumo akimirką, jei dėl jų atgailaujama (pvz. Dovydo svetimavimas su Betsabėja), bet jeigu tokie dalykai daromi nuolat ir tampa gyvenimo būdu, tada galima susilaukti tiktai pasmerkimo. Paulius dažnai tą išaiškina iki smulkmenų: "Ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas... ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip (nuolat) daro, nepaveldės Dievo karalystės" (Gal 5:19,21), todėl "sergėkitės palaidumo!" (plg. 2 Tim 2:22). "Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui" (1 Kor 6:18).

Beveik visame pasaulyje vis plačiau toleruojamas jaunų porų gyvenimas kartu prieš vestuves, pilnai mėgaujantis lytiniais santykais. Šiuo atveju visiškai neteisingai elgiamasi, be vestuvių juridiškai pripažistant sutuoktiniais asmenis, kažkiek laiko gyvenančius kartu ir vedančius bendrą ūkį. Santuoka tikinčiajam turi būti tokia, kokią nustatė Dievas; mes negalime leisti, kad kūno geismus tenkinančiame pasaulyje suformuotas santuokos įvaizdis užgožtų Dievo reikalavimus, keliamus santuokai - pagaliau juk santuoką įsteigė Dievas, o ne žmogus. Vedybos pagal Bibliją turi mažiausiai trys sudedamąsias dalis:

1. Vienokia ar kitokia vestuvių ceremonija, tegul ir paprasta. Boozo ir Rutos vedybų aprašymas Rut 3:9-4:13 parodo, jog santuokiniai ryšiai neužsimezga savaime; turi būti konkretus momentas, nuo kurio žmonės tampa tikrais sutuoktiniais. Kristus vadinamas jaunikiu, o tikintieji nuotaka, kurią jis "ves" antrojo atejimo metu. Iškilmingam to pažymėjimui bus susirinkta "į Avinėlio vestuvių pokylį" (Apr 19:7-9). Santykiai tarp vyro ir žmonos simbolizuoja santykius tarp Kristaus ir tikinčiųjų (Ef 5:25-30); kadangi pastaruoju atveju bus aiškiai apibrėžtas santuokos pradžios momentas, tai ir tikinčiųjų santuoka turėtų prasidėti vestuvėmis, simbolizuojančiomis mūsų susivienijimą su Kristumi teismo metu.

2. Dievo santuoka su Izraeliu apėmė abipusę dvasinę sandorą, pasireiškiančia ištikimybe vienas kitam (Eze 16:8), taigi šis dalykas turėtų atsispindėti ir tikinčiųjų santuokoje.

3. Lytiniai santykiai yra būtini santuokos užtvirtinimui (Įst 21:13; Pr 24:67; 29:21; 1 Kar 11:2). Dėl šito 1 Kor 6:15,16 aiškina, kodėl nesantuokiniai lytiniai santykiai yra tokie blogi. Lytiniai santykiai liudija fiziniame lygyje, jog Dievas sujungė susituokusią porą (Pr 2:24). Todėl susijungiant į "vieną kūną" laikinų santykių metu, piktnaudžiaujama kūnais, kuriuos mums suteikė Dievas. Jis sukūrė juos taip, kad būtų galima fiziniame lygyje užtvirtinti Jo numatytą susijungimą santuokoje.

Iš to seka, kad poros, "gyvenančios kartu" prieš vestuves, iš tikrųjų gyvena nuodėmėje. Jeigu jie neįteisina savo santykių tinkamai susituokdami arba neišsiskyria, tada nėra prasmės jų krikštyti.

Sunkumų iškyla kai kuriose kultūrose besivystančiame pasaulyje, kur eiliniams žmonėms neegzistuoja tokios sąvokos, kaip vestuvių ceremonija ar vedybinė sutartis. Žmonės gali gyventi daug metų be šių dalykų ir laikyti save sutuoktiniais. Šios knygos autorius pataria, jog tie, kas atlieka krikštą, tokiais atvejais turėtų paaiškinti šią padėtį norinčiam pasikrikštyti ir pareikalauti, kad jis sudarytų su savo partneriu kokią nors vedybinę sutartį. Po to jų santykiai kaip galima greičiau turėtų būti užregistruoti atitinkamoje civilinės valdžios įstaigoje. Priėmę krikštą asmenys, kurie turi nekrikštytą sutuoktinį, jokiu būdu neturėtų jo palikti (1 Kor 7:13-15); greičiau jau jie turėtų kiek įmanydami stengtis jį mylėti, ir šitaip pačiu savo gyvenimo būdu parodyti, kad jie nuoširdžiai tiki tikruoju Dievu, o ne tiesiog pakeitė religiją. 1 Pt 3:1-6 drasina atsidūrusius tokioje padėtyje žmones sakydamas, jog šitaip elgiantis jau vien tuo galima laimėti tikėjimui netikintį sutuoktinį.

Principai, kuriuos Dievas nustatė santuokai, yra apibendrinti šiuo teiginiu: "Žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne" (Pr 2:24). Vienybė tarp vyro ir žmonos - visose gyvenimo srityse siektinas dalykas, ir tai primena mūsų nuolatines pastangas susivienyti su Kristumi įveikiant savo prigimties esminį nuodėmingumą ir savanaudiškumą. Šiuo atveju kovojama su savimi, o ne su Kristumi ar savo sutuoktiniu. Kuo daugiau mes pasieksime šioje kovoje, tuo laimingesni ir pilnatviškesni bus mūsų santykiai.

Tačiau mes gyvename nuodėmės ir nesėkmių kupiname materialiame pasaulyje, kuriame ne visada įmanoma pasiekti aukščiausią šventumo lygį, nustatytą mums Biblijoje ir geriausiai pailiustruotą Dievo ir Kristaus meilės pavyzdžiu. Idealus atvejis, nurodytas Pr 2:24 - tai vienas vyras ir viena moteris, kurie kartu gyvena visiškoje vienybėje visą savo gyvenimą.

Tikintieji turi būti pasiruošę susitaikyti su tuo, kad kartais šis lygis nebus pasiektas nei jų pačių, nei kitų tikinčiųjų gyvenimuose. Vyrai ir žmonos gali konfliktuoti ir nepasiekti reikiamos minčių vienybės; gali būti neįmanomas fizinis ryšis; gyvendamas visuomenėje, kurioje leidžiama daugpatystė, vyras iki krikšto gali būti jau vedęs keletą žmonų. Šiuo atveju jis turėtų pasilikti su jomis, bet daugiau nevesti. Todėl apaštalas Paulius, kuriame puikiai derinosi užuojauta žmonėms ir ištikimybė dieviškiems principams, išaiškino, kad išsiskyrimas įmanomas kraštutiniais nesuderinamumo atvejais: "Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi" (1 Kor 7:10-11).

Šitaip nurodomas idealus variantas, bet leidžiama laikytis ir ne tokių griežtų reikalavimų, jeigu tik nepaniekinamas pagrindinis Dievo principas (pvz. svetimavimas yra blogas dalykas). Toks įvairaus lygio reikalavimų pateikimas gana dažnai sutinkamas Raštuose. Pauliaus patarimas 1 Kor 7:10-11 artimas 1 Kor 7:27,28: "Likai be žmonos? Neieškok žmonos (t.y. lik nevedęs). Jei vedi, nenusidedi". Tačiau skiriantis savo noru sąmoningai pažeidžiamas dieviškasis principas, pagal kurį vyras ir moteris turėtų pripažinti, jog Dievas juos sujungė į vieną kūną, net jeigu jiems būtų sunku tai įgyvendinti praktiškai. Kristaus žodžiai yra daugiau negu aiškūs: "O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi (Jėzus pabrėžia) jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!... Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja" (Mk 10:6-12).

Visoje santykių tarp lyčių srityje kūnas tikrai meistriškai sugeba surasti įvairių pretekstų, kuriais bando pateisinti beatodairišką prigimtinių geismų tenkinimą. Tie, kas atsiduria ypatingai gundačiose situacijose, gali įgauti taip reikalingos jiems jėgos ir dvasinės ištvermės tiktai nuolat apmąstydami šiame poskyryje pateiktas eilutes. Kai kas bando pateisinti homoseksualizmą ir lesbijizmą teigdami, kad tai teisėti, prigimtiniai troškimai. Tačiau nekyla abejonių, jog tokie dalykai yra visiškai pasibjaurėtini Dievo akyse.

Pr 2:24 pateiktas pagrindinis principas atskleidžia homoseksualizmo nuodėmingumą; Dievas nori, kad vyras bei moteris susituoktų ir tvirtai laikytųsi vienas kito. Dievas padarė Adomui padėjėją moterį, o ne kitą vyrą. Lytiniai santykiai tarp vyrų yra dažnai smerkiami Biblijoje. Tai buvo viena iš nuodėmių, dėl kurių buvo sunaikinta Sodoma (Pr 18,19 sk.); Paulius labai aiškia pareiškia, jog atkakliai laikantis šių dalykų užsitraukiamas Dievo pyktis ir prarandama galimybė paveldėti Jo Karalystę (Rom 1:18-32; 1 Kor 6:9,10).

Net jei kažkada buvome įsitraukę į tokius dalykus, tai vis tiek mes neturėtume manyti, jog jau nebegalime tikėtis Dievo pagalbos. Dievas tikrai atleidžia, kad gavusieji Jo atleidimą galėtų su meile ir pagarba tarnauti Jam (Ps 130:4). Korintiečių bendruomenėje buvo gana nemažai tokių, kurie atgailavo dėl savo lengvabūdiškumo: "Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti (krikštu), pašventinti, išteisinti (pasikrikštijant) Viešpaties Jėzaus vardu" (1 Kor 6:9-11).

Jei kas nors skundžiasi neturįs prigimtinio potraukio priešingai lyčiai, tai iš tikrųjų jis kaltina Dievą neteisingumu teigdamas, kad Jis uždraudė užsiiminėti homoseksualizmu, bet sukūrė žmones su šia neįveikiama pagunda. Dievas neleis mūsų gundyti daugiau nei mes galime atlaikyti ir suteiks mums galimybę išvengti pagundų (1 Kor 10:13). Perdaug įsitraukdamas į bet kokį su kūniškais pomėgiais susijusį dalyką, žmogus gali pasiekti tokią būseną, kurioje tai tampa tarsi prigimties dalimi. Štai alkoholikas ar narkomanas negali gyventi reguliariai nevartodamas tam tikrų cheminių medžiagų; bet iš jo reikalaujama pakeisti savo požiūrį į šį dalyką ir gydymo pagalba sugrįžti prie įprastinio, normalaus gyvenimo būdo.

Homoseksualistai turi padaryti tą patį. Dievas sutvirtins žmones tokiam žingsniui; bet jei jie visiškai atsiduos savo prigimtiniams geismams, tada Dievas elgsis su jais kaip su Izraeliu senais laikais: "Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškosios prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais (t.y. jų kūnais) už iškrypimą vertai atmonijama" (Rom 1:26,27).

Tiktai nenorintis matyti neįžiūrės šiose eilutėse aiškios pranšystės apie AIDS ir kitas lytiniu keliu plintančias ligas, kurios yra dažnos ištvirkavimo užvaldytame mūsų pasaulyje.