11.1 ĮVADAS

Krikštas suteikia mums tikrą amžinojo gyvenimo Dievo Karalystėje viltį. Kuo labiau suvoksime šios vilties tikrumą ir tikėsime tais dalykais, tuo aiškiau suprasime, jog mes dar turime ir tam tikras pareigas. Mūsų gyvenimo būdas turi pritikti asmeniui, turinčiam viltį gauti Dievo prigimtį (2 Pt 1:4) ir, tapus visais atžvilgiais tobulu, pasidaryti Jo Vardo dalininku (Apr 3:12).

Kaip išaiškinta 10:3 poskyryje, po krikšto mes turime paskirti savo gyvenimą mūsų prigimties blogų troškimų nukryžiavimui ir nuolatinei kovai su jais (Rom 6:6). Jei mes nenorime ir net nebandome šito daryti, tada mūsų krikštas netenka prasmės. Krikštytis turėtų tik asmuo, pasirengęs priimti pareigas, susijusias su nauju gyvenimu, prasidedančiu po krikšto.

Krikšto metu mes numirštame senajam, prigimtiniam gyvenimo būdui ir esame simboliškai prikeliami su Kristumi. "Jeigu esate su Kristumi prikelti (krikšto metu), siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę... Numarinkite... ištvirkavimą, netyrumą... godumą" (Kol 3:1-5). Pasikrikštydami mes įsipareigojame gyventi į viską žvelgdami iš Dievo dangiškosios perspektyvos, galvodami apie dangiškus (t.y. dvasinius) dalykus, savo pasaulietiškus siekimus pakeisdami noru nugalėti savo kūniškus polinkius. Šitaip mes galime įeiti į Dievo Karalystę.

Žmogiškoji prigimtis turi polinkį su entuziazmu paklusti Dievui tik kartas nuo karto. Dažnai Dievas perspėja dėl šito. Apie Savo įsakymus Dievas sako, kad jei žmogus juos vykdys, bus jais gyvas (Ez 20:21). Jeigu mes žinome Dievo paliepimus ir pradedame jiems paklusti krikšto metu, tada mes turėtume paskirti visą savo gyvenimą jų vykdymui.