11.2.2 POLITINĖ VEIKLA

Aiškiai supratę Dievo Karalystės atėjimą ir tvirtai patikėję juo, mes turėsime pripažinti, jog žmonių sudarytos vyriausybės negali įvesti tobulos tvarkos. Todėl bet koks dalyvavimas žmonių politinėje veikloje yra nesuderinamas su Karalystės viltimi. Jėzus pranašavo, jog "paskutinėmis dienomis", prieš pat jo atėjimą, padėtis pasaulyje bus bloga ir blogės dar labiau (Lk 21:9-11, 25-27). Neįmanoma tikėti jo žodžiais ir tuo pat metu stengtis pagerinti pasaulio būklę dalyvaujant žmonių politinėje veikloje ar pagalbą teikiančių organizacijų darbe. Gailestingojo samariečio palyginimas parodo, kaip krikščionis gali padėti supančiam pasauliui - jei leidžia galimybės, jis turi daryti gera visiems žmonėms (Gal 6:10).

Pirmųjų krikščionių veiklos aprašymai rodo, jog jie buvo atsidėję dvasiniam gyvenimui ir laukė Kristaus sugrįžimo, o savo rūpestį supančiu pasauliu išreikšdavo pamokslaudami ir skelbdami Evangeliją. Neaprašyta, jog jie imtųsi spręsti juos supančio pasaulio socialines, ekonomines ir politines problemas.

"Ne žmogaus valdžioje jo kelias" (Jer 10:23); suvokę esminį žmogiškos prigimties blogį ir klaidingumą, mes turėsime pripažinti, jog Dievo žmonėms nedera imtis vadovavimo visuomenėje. Todėl balsavimas nesiderina su tikru šių dalykų supratimu. "Aukščiausias viešpatauja žmonių karalystei ir kam nori ją duoda" (Dan 4:29). Taigi visų žmogiškų valdovų galios pirminis šaltinis yra Dievas (Rom 13:1); todėl balsuojant demokratinės sistemos sąlygomis gali atsitikti taip, jog balsas bus atiduotas ne už tą žmogų, kurį Dievas išrinko į valdžią. Štai yra aprašyta, kaip Dievas atidavė tam tikras tautas į Babilono karaliaus Nebuchadnezaro rankas (Jer 27:5,6).

Pripažindami, jog tai Dievas atiduoda tautas į jų valdovų rankas, mes visais atžvilgiais turėtume būti pavyzdingais piliečiais ir tvirtai laikytis šalies, kurioje gyvename, įstatymų, jeigu tik jie neprieštarauja Kristaus įstatymui. "Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes... kurios (valdžios) yra - tos Dievo nustatytos... Juk todėl ir mokesčius mokate... Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį - mokestį... kam pagarbą - pagarbą" (Rom 13:1-7).

Krikščioniškomis besivadinančių organizacijų įsitraukimas į politinius protestus, mokesčių boikotus ar kitokią panašaus pobūdžio veiklą parodo, jog jos sąmoningai nepaiso šių pagrindinių Biblijos mokymo principų. Bet štai iš Petro pavyzdžio matome, jog net ir vadovybei uždraudus jis ir toliau skelbė Kristų, o tai parodo, kad mes galime paklusti žmonių įsakymams tik tuo atveju, jeigu jie neprieštarauja Kristaus įstatymui: "Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo" (Apd 4:17-20; 5:28,29).

Dar vienas, šiuolaikinis, šito pavyzdis yra Brolių Kristuje nusistatymas privalomos karinės tarnybos atžvilgiu.