11.2.1 JĖGOS PANAUDOJIMAS

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja nuodėmė. Kaip išsiaiškinome 6.1 poskyryje, žmonių vyriausybės gali būti pavadintos "velniu", nes jų veiklos centras - kūniški troškimai, arba biblinis "velnias".

Biblijoje nuolat kartojama, kad netolimoje ateityje gali atrodyti, jog nuodėmė ir žalčio palikuonis švenčia pergalę, bet po neilgų kentėjimų moters palikuonis pagaliau bus pateisintas. Dėl to tikintiesiems nuolat liepiama neatmokėti "piktu už piktą" (Mt 5:39; Rom 12:17; 1 Tes 5:15; 1 Pt 3:9).

Kaip matėme, Dievas leidžia blogiui pasireikšti ir yra galutinė jo priežastis (Iz 45:7; Am 3:6; žr. 6.1 poskyrį). Todėl aktyvus priešinimasis blogiui - tai kova prieš Dievą. Dėl tos priežasties Jėzus liepė mums fiziškai nesipriešinti blogio jėgoms: "Bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą." (Mt 5:39,40) Mums pavyzdis yra Kristus: "Aš daviau savo kūną mušantiems..." (Iz 50:6).

Kristaus žodžiai susieja kreipimąsį į teismą su pasaulietiška veikla, kuri yra nepriimtina tikinčiajam. Tai akivaizdus priešinimosi blogiui pavyzdis, ir šitaip nedarys tas, kuris tvirtai tiki Dievo pažadu: "Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats" (Rom 12:19). "Nesakyk: atsilyginsiu piktu; palauk Viešpaties, ir jis išlaisvins tave" (Pat 20:22 plg. Įst 32:35). Dėl tos priežasties Paulius atvirai papeikė korintiečius už bylinėjimąsį tarpusavyje (1 Kor 6:1-7).

Turėdami omenyje mūsų Vilties didybę, mes neturėtume rūpintis dabartinio gyvenimo neteisingumais: "Kaipgi kai kurie iš jūsų drįsta bylinėtis vieni su kitais... Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį?" (1 Kor 6:1,2). Todėl tikras tikintysis neturėtų nė pagalvoti apie bylinėjimąsį, nesvarbu, ar tai būtų ginčas dėl žemės, ar skyrybų klausimas.

Kovai su blogio apraiškom, o taip pat (kai kuriais atvejais) blogų asmenų išlaikymui valdžioje žmonių vyriausybės naudoja tokias jėgos struktūras kaip armija ir policija. Visa tai yra įteisintos priešinimosi blogiui formos, ir todėl tikras tikintysis neturėtų prie jų prisijungti. "Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus" (Mt 26:52). Čia pakartojamas labai senas Dievo principas: "Kas nors išlies (tyčia) žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas; nes žmogus padarytas pagal Dievo paveikslą" (Pr 9:6). Todėl bet kokia tyčinė prievarta prieš savo artimą - tai prievarta prieš Dievą, jeigu tik Jis pats nėra to leidęs. Mums pasakyta, jog krikščionims galioja tokia tvarka: "Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus" (Mt 5:44; Lk 6:27). Ginkluotųjų pajėgų ir policijos veikla tiesiogiai prieštarauja šiems principams, ir todėl tikras tikintysis vengs bet kokių ryšių su tomis struktūromis. Netgi tiesiogiai nevykdant prievartos veiksmų tikrai yra nepatartina dirbti šiose struktūrose ar su jomis susijusiose organizacijose; iš tikrųjų, bet koks samdomas darbas, susijęs su ištikimybės priesaikos davimu tokioms valdžios institucijoms, atima iš mūsų sąžinės laisvę ir galimebę paklusti Dievo įsakymams. Todėl tikri tikintieji dėl savo įsitikinimų visada atsisakydavo bet kokia forma tarnauti armijoje ar policijoje, nors įvairių krizių metu mielai užsiimdavo alternatyvia tarnyba, galinčia materialiai padėti jų bendrapiliečiams.