11.2 ŠVENTUMAS

"Šventas, šventas, šventas Viešpats, kareivijų Dievas" (Iz 6:3). Ši eilutė su trigubu akcentu - tai tik viena iš daugybės vietų Biblijoje, pabrėžiančių Dievo šventumą. "Šventumas" iš esmės reiškia "atsiskyrimą" - atsiskyrimą nuo nešventų dalykų ir atsiskyrimą dvasiniams dalykams. Mes kviečiami būti "Dievo sekėjais, kaip jo mylimi vaikai" (Ef 5:1). Kadangi "šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu (t.y. savo gyvenimo būdu), kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas." (1 Pt 1:15,16; Kun 11:44).

Izraelis pagal kūną buvo pašauktas iš Egipto, ir per krikštą Raudonojoje jūroje tapo "šventaja tauta" (Iš 19:6). Panašiai ir dvasinio Izraelio nariai po savo krikšto yra pašaukiami "į šventąjį pašaukimą" (2 Tim 1:9). Po krikšto mes pradedame "tarnauti teisumui, kad" taptumėme "šventi" (Rom 6:19,22 ir kontekstas).

Šventumas yra Dievo būties esminė dalis, taigi jis taip pat turėtu būti didžiausiu rūpesčiu tų, kurie bando tapti "Dievo sekėjais". Jei taip darysime, tai gavę Dievo prigimtį tapsime "jo šventumo dalininkais" (Žyd 12:10; 2 Pt 1:4). Todėl be šventumo šiame gyvenime tikintysis "neregės Viešpaties", t.y. žmogus, neparodęs šventumo šiame gyvenime, negalės Karalystėje iš tikrųjų matyti Dievą ir užmegzti asmeninius santykius su Juo.

Gavę tokią didingą viltį mes turėtume atsiskirti nuo aplinkinio pasaulio, neturinčio šios vilties, atsiskirti amžinam Dievo prigimties gavimui. Todėl mes neturėtume laikyti savo "atsiskyrimo" kokiu nors mums per prievartą primestu dalyku; atsiskyrę šiam didžiam pašaukimui ir vilčiai, mes savaime turėtume jausti savo atsiskyrimą nuo šio pasaulio, kuriame viešpatauja kūniški pradmenys.

Dabar mes apsvarstysime keletą dalykų, nuo kurių mes turėtume jaustis atsiskyrę, ir tada 11.3 poskyryje praktiškai aptarsime, kam mes turėtume būti atsiskyrę.