BIBLIJOS Pagrindai 10 skyrius: Krikštas į Jėzų Ypatinga krikšto svarba | Kaip mes turėtume krikštytis? | Krikšto reikšmė | Krikštas ir išgelbėjimas | Papildymas (Pakartotinis krikštas, Žinių lygis, reikalingas prieš krikštą, Piktadarys ant kryžiaus, Krikšto apeigų pavyzdis) | Klausimai |
33 PAPILDYMAS: KRIKŠTO APEIGŲ PAVYZDYSNorint parodyti, kaip galima tinkamai atlikti krikštą, žemiau pateikiamas aprašymas krikšto apeigų, kurias atliko Broliai Kristuje Hartlpulyje, Anglijoje, šeštadienio popietę, 1990 metų lapkrityje. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog krikštas iš esmės yra panardinimas į vandenį, sekantis po tikro atsivertimo ir įtikėjimo Evangelija. "Apeigos" - tai tiesiog nebūtinas priedas, suteikiantis šiam dalykui tinkamą svarbumo jausmą. Viskas vyko tokia tvarka:
Pamokslas apie krikštąNėra abejonės, jog ši diena yra svarbiausia Deivo gyvenime; po keletos akimirkų jis panirs po vandeniu ir iškyls pilnai būdamas "Kristuje" Abraomo palikuonimi ir tapdamas Evangeliją sudarančių šlovingų pažadų dalininku. Kraštutinis šio veiksmo paprastumas gali būti apgaulingas, bet Deivas ir visi mes čia pilnai tikime, jog šis pasinėrimas į vandenį sujungs jį su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, kaip parašyta Rom 6:3-5: "Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo". Pabandykime keletui akimirkų įsivaizduoti Jėzaus prisikėlimo sceną, kadangi mes matėme, kad išėjęs iš vandens Deivas bus susijungęs su Jėzaus prisikėlimu iš numirusių. Galime įsivaizuoti nakties oro gaivumą bei ramybę, ir Jėzuje bundantį puikų naujo gyvenimo jausmą. Prisikėlęs jis galėjo matyti Jeruzalės žiburius, mirgančius tolumoje; ten gyvenantys žmonės visiškai nieko nežinojo, kad visai netoli jų įvyko nuostabus dalykas - žmogus prisikėlė iš numirusių atnaujintam gyvenimui. Ir taip pat Deivui iškylant iš vandens mus supantis pasaulis nesuvokia, jog vyksta nuostabus dalykas; viskas, ką jie gali pamatyti, jei iš viso teiksis pažiūrėti, tai grupelė vyrų ir moterų, einančių į plaukymo baseiną, kur vienas žmogus panardina kitą. Bet kaip Jėzui prisikeliant angelai džiūgavo, tai ir dabar, mums nematant, jie džiaugiasi dėl vieno ativertusio nusidėjėlio. Laiško Romiečiams 6 skyriuje perskaitėme, jog mes turėtume "gyventi atnaujintą gyvenimą" - džiaugsmas, kurį dabar išgyvena Deivas, turėtų lydėti jį per gyvenimą. Kaip esame perskaitę, jis daugiau nebebus nuodėmės vergas, bet tarnaus Dievui, vykdydamas Jo valią, kuri yra apreikšta Biblijoje. Kyla pagunda galvoti, jog mes turėtume norėti sau visiškos laisvės, bet tarnaudami sau, mes nesame laisvi, tada mes vergaujame nuodėmei. Deivas dabar pakeičia šeimininką, kad tarnautų Dievui. Kartais atrodo, jog tariami suvaržymai, kuriuos mums uždeda atnaujintas gyvenimas, yra nepakeliami, ir mus kyla pagunda pamėginti išsilaivinti iš jų. Bet jei tą padarysime, mes netapsime laisvi, mes vėl tarnausime nuodėmei. 1 Kor 10:1,2 Paulius aiškina, jog mūsų perėjimas per krikšto vandenis yra panšus į Izraelio perėjimą per Raudonosios jūros vandenis. Tą galimą išplėstį į labai pamokantį palyginimą. Izraelitai buvo vergais Egipte, kur gyveno betikslį gyvenimą, dirbo sunkų vergišką darbą ir tarnavo Egipto stabams. Dėl savo prispaudimo jie šaukėsi Dievo ieškodami kokios nors išeities, nors tikriausiai jie neįsivaizdavo, kokį atsakymą galėtų gauti. Atsakydamas Dievas pasiuntė Mozę, kad išvestų juos iš Egipto, ir per Raudonąją jūrą bei per dykumą nuvestų juos į Pažadėtąją žemę. Izraelis Egipte vaizduoja Deivą ir visus, kurie prieina krikštą; dabar Deivas yra tarsi atvestas prie Raudonosios jūros krantų. Perėjęs per vandenį, jis nepateks tiesiog į Pažadėtąją žemę - Dievo Karalystę, jis čia prisijungs prie mūsų ir keliaus per dykumą. Izraelį per dykumą vedė Dievo angelas, kuris dieną ir naktį nuolat buvo su jais. Taigi kiekvienas iš mūsų taip pat turi angelą, statantį stovyklas aplink mus, kuris veda mus per gyvenimą link išgelbėjimo (Ps 34:8; Žyd 1:14). Izraelis kasdien buvo maitinamas mana, kuri simbolizuoja Dievo Žodį, kaip išaiškina Jėzus Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje. Jei jie nebūtų valgę manos, būtų greitai mirę toje dykumoje, nes ten nebuvo kitokių valgomų dalykų. Dėl šitos priežasties mes tikrai galime rekomenduoti jums "Biblijos skaitymo vadove" pateiktą tvarkarštį, pagal kurį kasdien skaitant Bibliją visos skaitomos ištraukos suvokiamos jų kontekste. Yra nepaprastai svarbu savo kasdieninėje dienotvarkėje surasti laiko tų skyrių perskaitymui bei apmąstymui. Geriau jei tas daroma kasdien tuo pačiu metu. Tarp kitko, Izraeliui buvo liepta nerinkti manos iš karto kelioms dienoms, bet pasistengti kasdien išeiti ir prisirinkti jos. Mes taip pat kasdien turime maitintis Žodžiu. Mes niekada nepamirštame valgyti savo materialaus maisto, taigi mes turėtume taip pat instinktyviai kasdien maitintis Dievo Žodžiu; iš tikrųjų, Jobas galėjo pasakyti, jog jis brangino Dievo žodžius "labiau už savo nuostatus". Izraelitai taip pat gėrė vandens, kuris tryško iš užgautos uolos; 1 Kor 4 sako mums, jog "ta uola buvo Kristus". Taigi mes turėtume tarsi malšinti alkį ir troškulį Jėzaus pavyzdžiu. Tą mes galime padaryti kiekviena savaitę atlikinėdami atminimo apeigas. Jei kalbėsime apie susirinkimus, tai reikia pasakyti, jog mes turėtume spontaniškai trokšti susitikimų su kitais tos pačios Vilties dalininkais. Keliautojas tikroje dykumoje pašoktų iš džiaugsmo gavęs kokią nors progą susitikti su kitu keliautoju ir aptarti įvairias problemas, su kuriomis galima susidūrti kelyje, bei pasidalinti patirtimi. Taigi šio gyvenimo dykumoje - nuodėmingame pasaulyje - mes turėtume stengtis kiek įmanydami, kad palaikytume ryšius vieni su kitais. Gyvendami kūne mes ne visada galime susitikinėti taip dažnai, kaip norėtume, bet mes turėtume panaudoti visas galimybes ryšiams palaikyti rašydami laiškus, skaitydami žurnalus ir t.t. Mes jau kalbėjome apie naujo gyvenimo pareigas, bet būtų neteisinga sudaryti įspūdį, kad jei mes darysime tam tikrus dalykus, tokius kaip kasdieniniai Biblijos skaitymai, tada Dievas turės mus apdovanoti. Dievas panorėjo pagal savo valią duoti mums Karalystę kaip dovaną, o ne kaip atlygį už mūsų darbus (Rom 6:23). Būtų neteisinga galvoti, jog krikštas - tai geras dalykas, kadangi po jo mes gauname gana neblogą galimybę įeiti į Karalystę. Iš tiesų visa tai yra kur kas labiau užtikrinta Dievo Tiesos ir meilės bei Kristaus pergalės dėka. Dievas tikrai nori, kad Deivas ir visi mes būtume Jo Karalystėje. Šis faktas yra toks didingas, kad mes turime nuolat sau priminti, jog tai tikrai yra tiesa. Viso šito šviesoje mes turėtume stengtis kažkaip atsakyti į Dievo meilę. Izraeliui perėjus Raudonąją jūrą buvo labai džiūgaujama; Mozė giedojo savo giesmę ir visa tauta džiaugėsi. Ps 105:35-41 gerai tą išreiškia, parodydama, jog Dievas suteikė viską, kas buvo reikalinga jų kelionei: "Ir (Viešpats) prarijo visą žolę jų šalyje (Egipte), ir suuėdė jų laukų vaisius. Ir jis užgavo visus pirmgimius jų žemėje, visos jų stiprybės pirmones. Ir jis išvedė juos (Izraelį) su sidabru ir auksu,ir nebuvo jų giminėse sergančio. Egiptiečiai džiaugėsi dėl jų išėjimo, nes baimė jų buvo kritus ant anų. Jis ištiesė debesį jiems uždengti ir ugnį šviesti per naktį. Jie prašė, ir jis atvedė putpelių, ir sotino juos dangaus duona. Jis perskėlė uolą, ir ištryško vanduo, tekėjo tyrumoje kaip upė". Tas džiaugsmas apima ir mus, tavo būsimuosius brolius ir seseris, kurie yra čia, kad būtų tavo krikšto liudininkais. Džiaugiasi ir Dievas, Jėzus bei angelai, kurie įdėmiai mus stebi šiuo metu. Teišlaiko kiekvienas iš mūsų iki galo šią Viltį ir šį džiaugsmą, kad galėtume kartu įeiti į Karalystę. Dabar mes eisime į persirengimo kambarius, ir tada į plaukymo baseiną... |