32 PAPILDYMAS: PIKTADARYS ANT KRYŽIAUS

Piktadarys "tarė: 'Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!' Jėzus jam atsakė: 'Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje'." Remiantis šiomis eilutėmis įrodinėjama, kad krikštas nėra būtinas išgelbėjimui, ir kad po mirties mes einame tiesai į Dangų. Šalia visų kitų įrodymų, teigiančių visai priešingai, įdėmiai perskaičius šias eilutes, atsiskleidžia štai kas:

1. Krikštytis į Kristaus mirtį ir prisikėlimą buvo liepta tik po Kristaus prisikėlimo (Mk 16:15,16). Kalbėdamas su Kristumi piktadarys vis dar tebegyveno pagal Mozės Įstatymą.

2. Krikštas yra tikras, jei krikštijamasi į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Jėzui kalbantis su piktadariu nė vienas iš tų dalykų dar nebuvo įvykęs, todėl neįmanoma buvo pasikrikštyti į Kristų.

3. Krikštas simbolizuoja mūsų mirtį su Kristumi (Rom 6:3-5), o piktadarys buvo vienintelis žmogus, kuris padarė tą tikrovėje.

4. Visiškai įmanoma, jog piktadarys buvo vienas iš tų, kuriuos pakrikštyjo Jonas Krikštytojas. Daugelis jo pakrikštytųjų prieš tai buvo neaiškios reputacijos žmonės (Mt 21:32). Teigti, esą piktadarys nebuvo pakrikštytas, reiškia įrodinėti remiantis nutylėjimu; o tai vargu ar yra pagrįstas argumentas, kuriuo remdamiesi galėtume pateisinti savo atsisakymą nuo krikšto. Taip pat šiose eilutėse nerandame žodžių "siela" ir "dangus".

5. Piktadarys prašė Jėzaus prisimintį jį geruoju, kuomet Jėzus sugrįš "į" savo Kararystę. Taigi piktadarys žinojo apie Jėzaus skelbtą Dievo Karalystės Evangeliją (Mt 4:23). Jis žinojo, kad prieš įkuriant tą Karalystę ateis teismo diena, todėl paprašė Jėzaus prisiminti jį tada geruoju, nes jis taip pat suprato, jog Jėzus prisikels iš numirusių ir galiausiai tą dieną teis visus. Piktadarys tikrai nebuvo neišmanėliu; jis pripažino, jog atėjus prisikėlimo ir teismo dienai išgelbėjimą savo lūpomis paskelbs Kristus.

6. Jėzus pažadėjo, jog piktadarys bus su juo "rojuje". Graikų kalboje čia vartojamas žodis "paradeisos" (pažodžiui reiškiantis "sodas"), kuriuo visada apibūdinama kur nors žemėje esanti ideali vieta. Jis vartojamas Apr 2:7 aprašant atkurtąjį Edeno sodą (t.y. Linksmybių Rojų - žr. Pr 2:8 ir toliau). Atėjus Dievo Karalystei, pasaulyje vėl įsigalės gyvenimo sąlygos, buvosios Edeno sode (Linksmybių Rojuje) (Iz 51:3; Ez 36:35), nes prakeikimas bus pašalintas (Apr 22:3). Senajame Testamente graikų kalba (Septuagintoje) tas pats žodis "paradeisos" (t.y. "sodas" arba "rojus") vartojamas kalbant apie palaimos ir ramybės kupiną vietovę Žemėje (Koh 2:5; Neh 2:8; Gg 4:13; Pr 13:10). Žodis "Rojus" buvo pradėtas sieti su Dangumi tik dėl jo vartojimo grožinėje literatūroje, tokioje kaip Miltono "Prarastas rojus". Jėzus pažadėjo piktadariui priimti jį į rojų atsakydams į pastarojo troškimą būti Kristaus Karalystėje. Kaip parodėme 5 skyriuje, Karalystė bus Žemėje; todėl ir "rojus" taip pat bus ten.

7. Įprastas 43 eilutės vertimas sudaro įspūdį, jog Kristus ir piktadarys tą pačią dieną kartu bus "rojuje". Bet akivaizdu, kad Karalystė dar nėra įkurta žemėje. Jie nepateko į Karalystę tą pačią dieną. Jėzus buvo palaidotas kape (Apd 2:32); jis pranašovo, kad po savo mirties ant kryžiaus turės išbūti "tris dienas ir tris naktis žemės širdyje" (Mt 12:40 plg. 16:21). Netgi po prisikėlimu jis tarė: "Nelaikyk manes! Aš dar neįžengiau pas Tėvą" (Jn 20:17). Taigi savo mirties dieną Jėzus nenuėjo į Dangų.

Bet Jėzus rodos pažadėjo piktadariui: "Šiandien su manimi būsi rojuje". Šio tariamo prieštaravimo išaiškinimą galima surasti žinant tą faktą, jog Biblijos tekstų hebrajiškuose ir graikiškuose originaluose nebuvo vartojami nei skyrybos ženklai, nei didžiosios raidės. Galima kitaip sudėti skyrybos ženklus, ir tada mes perskaitysime: "Jėzus jam atsakė: 'Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje'" (Lk 23:43). Kai kuriuose vertimuose skyrybos ženklai taip ir sudėliojami. Tai puikiai atitinka kontekstą. Piktadarys prašė Jėzų prisimintį jį geruoju teismo dieną; jis žinojo, kad yra atsakingas, ir todėl atsidurs ten. Bet Jėzus suteikė jam nuostabų užtikrinimą: "Aš galiu pasakyti šitai tiesiog dabar! Tau nereikia laukti mano nuosprendžio net iki tos dienos - tu būsi su manimi Karalystėje!"

8. Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, galima sudaryti sąrašą tų tikėjimo tiesų, kurias piktadarys tikrai suprato:

• Dievo Karalystė
• Antrasis Kristaus atėjimas
• Priskėlimas ir teismas
• Išgelbėjimas tikėjimu į Kristų
• Kristaus prisikėlimas
• Kristaus tobulumas ("Šitas nieko blogo nėra padaręs")
• Būtinybė sekti Kristumi (jis vadino jį "Viešpačiu - žr. A. Vėliaus vertimą: "Tada jis kreipėsi į Jėzų: 'Viešpatie, atsimink mane, kai įeisi į Savo karalystę'" (Lk 23:43)).
• Žmogaus nuodėmingumas ("Mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti")

Todėl negalima remiantis šio žmogaus pavyzdžiu įrodinėti, kad bet kas gali būti išgelbėtas, jei tik parodys bent mažiausią susidomėjimą krikščionybe; būtina suprasti pagrindines tikybos tiesas, kurias tas žmogus žinojo. Be šito jis nesugebėtų pasiekti tokios tikėjimo aukštumos. Kristus nepasiūlė jokio išgelbėjimo kitam piktadariui, kurio požiūris buvo toks: "Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!". Čia matome žmogų, kuris sako: "Jei tas Jėzus yra šio to vertas, kodėl gi ir aš negalėčiau kažko iš to gauti". Priešingai nei kitas piktadarys, jis nesuprato tikėjimo tiesų, ir būtent todėl nesugebėjo pasiekti tikro išgelbėjimo savo dienų pabaigoje, nepaisant trumpalaikio susidomėjimo Kristumi.