31 Papildymas: Žinių lygis, reikalingas prieš krikštą

Daugelis skaitytojų susidurs su "evangelinių" bažnyčių atstovais, kurie įrodinėja, jog išgelbėjimui nėra svarbi ta ar kita doktrina. Anot jų, pagrindinė išgelbėjimo sąlyga - paprasčiausias žodinis išpažinimas: "Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus". Paviršutiniškai tas atrodo tikėtina, kadangi Apaštalų darbuose panašiai aprašomi tikėjimo priėmimo atvejai. Be to kartu dar griebiamasi "meilės" ir "tolerancijos" idėjų, būdingų mūsų laikmečio dvasiai. Šiame skyriuje doktrinos svarba nagrinėjama smulkiau.

Kodėl taip greitai?

Neabejotina, jog greitai perskaičius Apaštalų darbus susidarys įspūdis, jog daugeliu atvejų būdavo krikštijamasi visai nedaug pasimokius Evangelijos pagrindų ir tik trumpai išpažinus savo tikėjimą Kristumi kaip Dievo sūnumi. Akivaizdu, kad nepasieksime išgelbėjimo vien tik be apmąstymo ištarę trys žodžius "Aš tikiu Kristumi", ir dauguma "evangelikų" pripažins, jog asmuo, sakantis tuos žodžius, privalo žinoti ar suvokti ir kažkokius kitus dalykus, nes kitaip tie žodžiai bus beprasmiai. Neturėtų būti sunku visa tai pagristi. Todėl vargu ar verta įtikinėti, kad eilutės, kuriose aprašomi atvejai, kuomet išpažįstamas tikėjimas Kristumi kaip Dievo sūnumi, įrodo, jog nieko daugiau nereikia, tik ištarti tuos žodžius. Vos ne savaime aišku, kad vien tik ištaręs trumpą frazę, nesusijusią su kitais savo jausmais ir įsitikinimais, žmogus negali pasukti išgelbėjimo keliu. Žemiau pateikiami dalykai gali būti naudingi nagrinėjant šiuos atvejus, kuomet tikėjimas piimamas lyg ir labai greitai:

- Kaip ir daugelyje kitų vietų Šventajame Rašte, Apaštalų darbų knygoje pateikti aprašymai neišvengiamai yra labai glausti. Galima atskleisti įdomių dalykų pabandžius garsiai perskaityti kai kurias Apaštalų darbų knygoje užrašytas kalbas ir užfiksavus tam sugaištą laiką; visiškai tikėtina, kad tikrovėje jos užėmė kur kas daugiau laiko, nes ne viskas buvo užrašyta. Štai keletas pavyzdžių:

Pauliaus pasiteisinimo kalbą Jeruzalėje galima perskaityti per 4 minutes (Apd 22); kalbą Felikso akivaizdoje - per 1 minutę; Agripos akivaizdoje - per 4 minutes; Petro pamokslą Sekminių metu galima perskaityti tik per 4 minutes; pamokymus Kornelijui - per 3 minutes; Viešpaties kalba pamaitinus 5000 žmonių (Jn 6) trunka 6 minutes; kalno pamokslas - 18 minučių. Petro pamokslą Apd 3:12-26 galima perskaityti garsiai per 2 minutes; bet tikrovėje jis truko kur kas ilgiau, nes į įvykio vietą spėjo ateiti "kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukėjų", kuriems matyt prieš tai buvo perduotas šio pamokslo turinys (Apd 4:1). Taigi tas faktas, kad neminimas ilgai trunkantis kandidatų pasikrikštyjimui apmokymas, visiškai neįrodo, jog to niekada ir nebuvo. Šiuo atveju nereikėtų remtis nutylėjimu kaip argumentu.

- Tais laikais pamokslautojai turėjo stebuklingų Dvasios dovanų. Vienam Dvasia suteikdavo "išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą... kitam - dvasių (protų) atpažinimą" (1 Kor 12:8,10). Taigi jie galėdavo tiksliai sužinoti savo klausytojų mintis, todėl jiems nereikėdavo ilgo pokalbio apie tikėjimo tiesas, kurio reikia mums.

- Esama pagrindo manyti, jog krikščionybės plitimo pradžioje įvykęs masinis žydų krikštas Jeruzalėje buvo ypatingas atvejis. Nėra įrodymų, kad ir vėliau pirmajame šimtmetyje būdavo krikštijama tokiu būdu ir tokiomis apimtimis. Jei tikėjimo priėmimas nuolat vyktų tokiu mastu, tada per keleta metų visa Jeruzalė taptų krikščioniška. Tie žmonės buvo žydai, o tai reiškia, kad jie gana neblogai išmanė Senąjį Testamentą ir Dievo kelius. Pauliaus laiško Žydams ir Petro laiškų (taip pat rašytų žydams) gilumas parodo, jog jų skaitytojai sugebėdavo suprasti daugybę ten sutinkamų aliuzijų į Senąjį Testamentą. Stulbina tai, kad Paulius vadina savo aiškinimas apie Mechizedeką žodžio pienu ir dejuoja negalįs gilintis į šį dalyką dėl klausytojų dvasinio nesubrendimo (Žyd 5:11,12). Tai parodo jų žinių lygį, turėtą atsivertimo metu, nes Paulius priekaištauja, kad jie nuo tada nepadarė didelės pažangos. Atrodo, jog šie laiškai buvo rašyti pirmiausia Jeruzalės bendruomenei, daugiausia sudarytai iš tų, apie kurių krikštą rašoma Apaštalų darbų knygos pradžioje.

- Mes tikimės įrodę, jog Apaštalų darbų knygoje aprašytas Kristaus vardo skelbimas ir išpažinimas apėmė gana daug tikėjimo tiesų.

- Iš 1 Kor 1:17 būtų galima spėti, jog Paulius (ir kiti apaštalai?) dirbo kartu su organizuotu būriu mokytojų ir krikštytojų, kurie padėdavo jam, ir jis pats kiekvienoje vietoje, kur pamokslaudavo, praleisdavo palyginti nedaug laiko.

Jėzaus vardas

Dievo Vardas apima platų mokymą apie Jį ir Jo kelius. Dievo vardai ir titulai išreiškia jo asmenybę ir tikslus. Jėzaus Vardas taip pat nėra vien tik keipinys, jis kartu išdėsto ir gilesnį mokymą.

"Pilypas... ėme skelbti gyventojams Mesiją (Kristų)" (Apd 8:5) skamba taip, lyg jis tiesiog kartojo "Tikėkite Jėzumi"; bet Apd 8:12 "Kristus (Mesijas)" apibrėžiamas tiksliau: "Bet patikėję Pilypu, skelbiančiu gerąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys". Atkreipkite dėmesį, jog kalbama apie daugelį dalykų; tai nebuvo tiktai trumpa formuluotė apie Kristų; "skelbiant Kristų" taip pat buvo mokoma ir apie krikštą. Jn 6:40 sako mums, jog tai Dievo valia, "kad kiekvienas, kuris regi (supranta) Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą"; o Jėzus vėliau aiškina, kad "kas nori vykdyti jo (Dievo) valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo" (Jn 7:17). Taigi suprasti mokslą - tai tolygu "regėti" Sūnų. Kristaus pasakymas "Išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo" (Apr 3:8) taip pat parodo, jog Kristaus žodis prilygsta Jo Vardui. Iz 42:4 skamba šitaip: "Salos lauks jo (Kristaus) įstatymo", o įkvėptasis Evangelijos autorius juos cituoja taip: "Jo vardas teiks viltį tautoms" (Mt 12:21). Vėlgi Kristaus vardas prilyginamas apie jį skelbiamai Evangelijai. Antrame ir trečiame Jono laiškuose minimi keliaujantys pamokslininkai: "Tu puikiai padarysi išruošdamas juos į kelionę, kaip Dievui patinka. Jie leidosi keliauti jo vardo labui" (3 Jn 6,7). Atrodo, kad čia vėl prisimenamas Mk 16:15,16 randamas paliepimas eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją; taigi Kristaus vardas sulyginamas su Jo Evangelija. Todėl Biblijoje skelbiamas tikėjimas į Kristų apimą ir krikštą: "Tikėdami į Kristų Jėzų, jūs visi esate Dievo vaikais! Nes (t.y. kadangi) jūs visi, kurie esate į Kristų pakrikštyti, apsivilkote Kristumi" (Gal 3:26,27). Paulius kalba taip, lyg tikėjimo į Kristų išreiškimas pasikrikštijimu yra savaime suprantamas dalykas. Taigi tikėjimas Kristumi - tai tam tikras supratimo procesas ir po jo sekantis paklusimas, o ne greitas žodinis išpažinimas "Aš tikiu Kristumi&quo t;. Jn 6:35 tai patvirtina: "Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš". Šitaip tikėjimas Kristumi sulyginamas su atėjimu pas jį ir parodoma, kad tikėjimas - tai procesas.

Taigi skelbiant "Kristų" būdavo mokoma daugelio tikėjimo tiesų. Štai Lk 9:11 aprašoma, kaip Jėzus skelbė žmonėms Dievo Karalystės Evangeliją (plg. Mt 4:23), o tuo tarpu to paties atvejo aprašyme Mk 6:34 sakoma, jog "jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų". Evangelija susideda iš "daugelio dalykų" - tai nėra tiesiog trumpa formuluotė apie Kristų, kurią galima išsakyti per minutę. Todėl mes randame tokias frazes, kaip "Šitame mieste jie skelbė Evangeliją ir sulaukė nemaža mokinių" (Apd 14:21), kuriose Evangelijos skelbimas prilyginamas mokymui. Tokie išsireiškimai nebūtų reikalingi, jei Evangeliją sudarytų tik keletas paprastų teiginių. Pauliui paskelbus Evangeliją Berėjoje, žmonės ėmė kasdien tyrinėti Raštus (naudodamiesi sinagogoje esančiu Senuoju Testamentu?), kad patikrintų dalykus, kurių juos išmokė Paulius (Apd 17:11). Taigi Pauliaus paskelbta Evangelija visais atžvilgiais rėmėsi Senuoju Testamentu, ir žmonės įtikėjo būtent todėl, kad išgirdę Pauliaus mokymą jie toliau nuolat studijavo Bibliją - "Todėl daugelis jų įtikėjo" (Apd 17:12). Kai mes turime reikalų su žmonėmis, kurie menkai teišmano Bibliją ir ne visada ją kasdien tyrinėja po pasikalbėjimo, tada neverta stebėtis, jog pamokymams reikia daug daugiau laiko negu pirmajame šimtmetyje. Žodžiai "Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo" (1 Jn 5:1) aiškiai derinasi su tokiomis eilutėmis, kaip "Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu" (Jok 1:18), "Jūs esate atgimę... Dievo žodžiu... Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena" (1 Pt 1:23,25). Kaip matome, tikint, kad Kristus yra Dievo Sūnus, apibendrintai išreiškiamas tas faktas, jog žmogus suprato Dievo Žodyje randamą Evangeliją.

Karalystės karalius

"Tikėjimo į Kristų" pabrėžimas įgaus daugiau prasmės, jei suvoksime, kad kai kuriose eilutėse vardas "Kristus" gali būti naudojamas kaip Kristaus Karalystės sinonimas. Štai mūsų Viešpats paaiškino fariziejams, jog jiems nereikia kažkur ieškoti būsimojo Mesijo, kadangi jis jau stovėjo jų tarpe. Jėzus tą išsakė tokiais žodžiais: "Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų" (Lk 17:21), šitaip parodydamas, jog "Karalystė" gali būti sulyginta su tos Karalystės karaliumi. Taigi skelbdamas, kad prisiartino Dievo Karalystė, Jonas pranešė apie Kristaus apsireiškimą. Akmuo, trenkęs į Nebuchadnezaro regėtą statulą, simbuolizuoja Dievo Karalystę (Dan 2:44); būtent šis akmuo / Karalystė "sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą". Tai rodo, jog akmuo - tai Karalystė tiek tada, kai jis trenkia į statulą, tiek ir po jos sunaikinimo. Panašiu būdu Ezekielio palyginime apie kedrą rašoma apie "trapųjį" ūglį, kuris bus nulaužtas ir persodintas, kad taptų didingu medžiu, po kuriuo "apsigyvens visokie paukščiai" (Ez 17:22,23). Čia turbūt kalbama apie Kristų, kuris yra Iz 53:2 aprašyta "atžala"; be to aiškiai pastebimas ryšis su Kristaus pateiktu palyginimu apie garstyčios grūdelį, kuriame Dievo Karalystė panašinama su maža sėklele, iš kurios išauga didžiulis medis, kuriame gali gyventi visokie paukščiai. Šis ryšis tarp žodžio apie Karalystę ir paties Jėzaus asmeniškai parodo, kad jis laikė save gyvuoju žodžiu apie Karalystę. Šito šviesoje galima suprasti, jog "tikėjimas į Kristų" ir tikėjimas pilna Karalystės Evangelija - tai vienas ir tas pats.

Kas yra Evangelija?

Dabar mes smulkiau aptarsime dalykus, kuriuos pimojo amžiaus tikintieji laikė esminėmis tikėjimo tiesomis. Reikia pripažinti, jog Naujojo Testamento laikais egzistavo tikėjimo tiesų rinkinys, kuris maždaug atitiko mūsų turimą tikybos išpažinimą. Dar viena turėtina omenyje svarbi aplinkybė yra ta, kad anais laikais kai kurie broliai turėjo pranašystės dovaną. Dvasios įkvėpti jie išsakydavo žodžius, kuriuos tiesiogiai apreikšdavo Dievas. Yra priežasčių manyti, jog kai kurios iš tų įkvėptųjų ištarmių laikui bėgant buvo pridėtos prie tikėjimo tiesų visumos.

Tikėjimo tiesų visuma

Paulius galėjo pasakyti, kad bendruomenės Romoje nariai bent jau pakluso "tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti (t.y. išmokyti prieš krikštą)" (Rom 6:17). Graikiškas žodis, verčiamas žodžiu "pavyzdis", reiškia "modelis" arba "šablonas" - tuo tarsi nurodoma, jog tam tikros pamokymų visumos buvo visur laikomasi kaip pavyzdžio. Ši detalė Pauliaus laiške parodo, kad labai svarbu yra prieš krikštą suprasti mokomus dalykus reikiamoje apimtyje. Be to, tampa aišku, jog tai nėra vien tik keli trumpi teiginiai, kurie būdavo minimi prieš krikštą. Kai kurie bendruomenės nariai dėsis "maldingi, bet (bus) atsižadėję maldingumo jėgos" (2 Tim 2:5). Galbūt tuo norima pasakyti, jog jie lyg ir laikysis pagrindinių tikėjimo tiesų, bet savo kasdieniniame gyvenime nepripažins tikrosios Tiesos galios. Paulius galėjo priminti galatams, kad jiems "akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus" (Gal 3:1). Graikiškas žodis, aitinkantis "nupieštas" pažodžiui išvertus reiškia "apibūdintas raštu", tartum galatai iš pradžių buvo mokomi naudojant kažkokius raštu išdėstytus pamokymus.

Apibūdindamas prisikėlimo doktriną Paulius galėjo pasakyti: "Aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė..." (1 Kor 15:3), taip paaiškindamas, kad jis gavo apreiškimą apie šiuos dalykus, kurį perdavė savo skaitytojams kaip esminę tikėjimo tiesą, kurią būtina priimti. Čia puikiai tinka 2 Pt 2:21,22: "Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio negu... nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo... teisingai sako patarlė: Išmaudyta (krikšto metu) kiaulė vėl voliojasi purvyne". Šičia pastebime tokį "kelio" ir "jiems duoto šventojo įsakymo" susiejimą su krikšto nuplovimu, tartum kelias ir įsakymas jau buvo žinomi prieš krikštą. Mes jau parodėme, jog prieš krikštą buvo būtina suprasti tikrai ne vieną paliepimą, todėl žodžio "įsakymas" pavartojimas vienaskaita galėtų reikšti, kad egzistavo labai aiškiai apibrėžta pamokymų visuma, kurią reikėdavo suprasti prieš krikštą. Yra keletas eilučių, kuriose aprašomas mokymo apie tikėjimo tiesas ir Evangeliją "priėmimas" arba "gavimas": Gal 1:9,12; Fil 4:9; Kol 2:6; 1 Tes 1:6; 2:13; 4:1. Tai patvirtina, jog "Evangeliją" sudarė konkretus pamokymų rinkinys, kurį pirmiausia gavo apaštalai, ir vėliau priėmė tie, kuriems buvo skelbiama Evangelija.

Tikėjimas

Judas taip pat kalba apie "tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems" (Jud 3). Taigi šį "tikėjimą" galima prilyginti "tam mokslo pavyzdžiui", kurio jie buvo išmokyti prieš krikštą, ir tai būtų dar vienas išsireiškimas pirmojo šimtmečio krikščionių kalboje, apibūdinantis šią tikėjimo tiesų visumą. Paulius skatina išlaikyti "nepajudinamą (tikėjimo) vilties išpažinimą" (Žyd 10:23), šitaip galbūt primindamas savo skaitytojams, kad prieš krikštą jie viešai išpažino savo tikėjimą tą viltimi. Reikalavimas laikytis "tikrojo mokymo" pirmiausia reiškė būtinybę išsaugoti tą "Tikybos išpažinimą", kurio jie buvo išmokyti pradžioje. Visi tikintieji gyveno "bendrame tikėjime" (Tit 1:4), taigi jie laikėsi tos pačios tikėjimo tiesų visumos; buvo tik "vienas tikėjimas" (Ef 4:5). "Tikėjimas" susiejamas su Kristaus vardu Apd 3:16. Kaip matėme, Kristaus vardas - tai to paties "tikėjime" randamo mokymo kitas pavadinimas. Tiek dėl praktinių dalykų (1 Tim 6:10), tiek dėl tikybos tiesų (1 Tim 1:4) Paulius perspėjo, jog kai kurie "atkris nuo tikėjimo". Pirmasis to atkritimo etapas prasideda teigiant, kad "tikėjimo" neįmanoma apibrėžti.

Praktiniai dalykai

Praktiniai dalykai taip pat priklausė šiai tikėjimo tiesų visumai. Pasakojimas "apie Kristaus Jėzaus tikėjimą" apėmė ir aiškinimus "apie teisingumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą" (Apd 24:24,25). Paulius pateikia pamokymus dėl duonos laužymo lygiai taip pat, kaip ir mokymą apie prisikėlimą: "Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums" (1 Kor 11:23). Atrodo, kad egzistavo tokių praktinių nurodymų rinkinys, kurį Paulius vėliau papildė pridėdamas mokymą apie seserų padėtį eklesijoje: "Jūs... tvirtai laikotės nurodymų, kokius esu jums davęs. Noriu, kad žinotumėte, jog... moters galva - vyras..." (1 Kor 11:2,3). Tai rodo, kad šie dalykai turėtų būti išaiškinami prieš krikštą, nes jie priklausė tai tikėjimo tiesų visumai, kurios buvo reikalaujama laikytis pirmajame šimtmetyje. Graikiškas žodis, reiškiantis "nurodymai", taip pat verčiamas žodžiais "gautas mokslas" bei"perduotos tiesos" 2 Tes 3:6 ir 2:15: "Įsakome jums... vengti kiekvieno brolio, kuris... nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų... tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų (įkvėptų pranašingų) žodžių ar laiško". Tai rodo, kad labai svarbu yra nuolat laikytis šios tikėjimo tiesų visumos ir dar būtina atsiskirti nuo tų, kurie jai nepaklusta. Žmogus turi būti "tvirtai laikąsis tikrojo mokymo (dar vienas to paties tikėjimo tiesų rinkinio pavadinimas), kad dėstydamas sveiką mokslą sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas" (Tit 1:9).

Kaip žinome, pirmosiose eklesijose buvo "netikrų pranašų", kurie teigdavo gavę apreiškimą iš Dievo apie tikėjimo tiesas ir reikalaudavo prijungti jas prie jau pripažinto mokymo visumos. Paulius pabrėžia, kad tik apreikštas įkvėpimo pagalba "tikras žodis" apie tikėjimo tiesas "vertas visiško pritarimo" (Tit 1:9; 3:8; 2 Tim 2:11; 1 Tim 1:15; 4:9), t.y. tik tokius žodžius galima prijungti prie mokymo visumos, sudarančios "tikėjimą". Būtent todėl Jonas liepė tikėti "ne kiekviena dvasia", pretenduojančia į įkvėpimą (1 Jn 4:1).

Konkrečios smulkmenos

Žemiau pateikiame keletą aiškių pavyzdžių, parodančių, jog šalia paprasto "tikėjimo Kristumi" dar būdavo mokoma kitų tikėjimo tiesų, priskiriamų Evangelijos pagrindams, kuriuos buvo būtina suprasti prieš krikštą:

- "Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano (t.y. Pauliaus paskelbta) Evangelija" (Rom 2:16). Taigi mokymas apie teismą bei atsakomybę buvo priskiriamas prie "pagrindinių dalykų" (tikėjimo pradmenų) - žr. taip pat Apd 24:25; Žyd 5:12; 6:1,2.

- Apie idėją, kad apipjaustimas būtinas išgelbėjimui, Paulius kalba kaip apie persimetimą "prie kitos evangelijos" (Gal 1:6). Taigi jei suprasime tikrąją Evangeliją, tai žinosime, kad mums nereikia laikytis Mozės Įstatymo, pvz. šabo.

- "Karalystės Evangelija" kalba ne tik apie Kristų, bet ir apie jo būsimąją Karalystę; Iz 52:7 (plg. Rom 10:15) aprašo šauklį, kuris skelbia Evangeliją pasakodamas apie laikus, kada Zionui bus galima pasakyti: "Viešpatauja tavo Dievas (Karlystėje)".

- Teisingas Kristaus prigimties subtilumų supratimas buvo priėmimo į bendruomenę sąlyga (2 Jn 7-10); todėl Evangelija apėmė daug įvairių dalykų apie Kristų (Apd 8:12). Vėlgi, nepakanka vien tik ištarti: "Mes tikime Kristumi".

- Nepaprastai svarbūs pažadai apie Karalystę yra neatsiejama Evangelijos dalis; būtent šių pažadų pavidalu Evangelija buvo paskelbta Abraomui (Gal 3:8) ir Izraeliui (Žyd 4:2). Todėl paaiškinęs apie pažadus Dovydui Paulius tarė: "Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis" (Apd 13:23,26). Taigi jie buvo nepaprastai svarbi išgelbėjimo žinios dalis. Štai jis sako: "Mes jums skelbiame gerą naujieną (Evangeliją) apie protėviams duotąjį pažadą" (Apd 13:32). Taip pat prisiminkime ir Rom 1:1-4 minimą "gerąją Dievo naujieną... apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės... Jėzų Kristų".

- Norint suprasti pažadus, reikia šiek tiek išmanyti Izraelio istoriją. Panagrinėję Apd 13 aprašytą Pauliaus pamokslavimą Antiochijoje pamatysime, jog jis bendrais bruožais apžvelgia Izraelio istoriją ypatingai užancentuodamas šiuos pažadus ir pabrėždamas, kad jie išsipildė Jėzuje. Taigi jo pamokslavimas rėmėsi Izraelio istorija, turėjo aiškinamąjį pobūdį ir baigėsi perspėjimu dėl galimų pasekmių teismo metu, jei skelbtasis žodis nesusilauks deramo atsako (Apd 13:40,41). Mūsų pamokslavimo turinys turėtų būti panašus.

IŠVADOS

Neįmanoma pervertinti šių dalykų svarbos. "Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas išganysi ir save, ir savo klausytojus" (1Tim 4:13-16). Akivaizdu, kad šios knygos 1-ame Priede pateiktas svarbiausių tikėjimo tiesų sąrašas nėra įkvėptas, bet autoriaus nuomone, jis iš tiesų gana gerai apibendrina daugelį konkrečių dalykų, minimų Biblijos eilutėse, kuriose kalbama apie "tikėjimą", "gautą mokslą", "perduotas tiesas" ir t.t. Tikimės šiame skyriuje įrodę, jog tikrai būtina turėti tikėjimo tiesų rinkinį, kurį mes visi pripažintume ir nedvejodami patvirtintume savo ištikimybę jam. Šiuo tikėjimo tiesų rinkiniu turėtų būti paremti mūsų pamokymai, skirti norintiems pasikrikštyti, ir daroma labai teisingai, kai prieš panardinimą pasikalbama su tais žmonėmis ir patikrinama, ar jie pilnai suprato viską, ko buvo išmokyti. Dažnai tikintieji buvo skatinami tvirtai laikytis "tikėjimo" ištikus negandoms. "Nepajudinamai stovi Dievo pamatas" (2 Tim 2:19). Jau vien tik mūsų pažintis su tikėjimo pradmenimis, kurie paaiškina, kokiu būdu Dievas vykdo visus savo nuostabius užmojus, turėtų mums suteikti daug džiaugsmo ir stiprybės. Tiktai nuolat pamokslaudami ir toliau studijuodami šiuos dalykus mes patirsime jų teikiamą naudą ir įgausime tvirto pasitikėjimo jais, ir tada tamsos ir liūdesio valandą mes galėsime kaip ir Paulius pasakyti: "Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą... žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą (gyvybę) iki anos dienos" (2 Tim 4:7; 1:12).

KOMENTARAS: VIEŠPATIES JĖZAUS IŠPAŽINIMAS

"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas" (Rom 10:9).

Reikia paaiškinti sekančius dalykus:

- Kaip matėme, "Viešpats Jėzus" turbūt yra sinonimiškas visam tikėjimo tiesų rinkiniui, apimančiam "gerąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą", įskaitant ir krikštą (Apd 8:5 plg. 12 eil.). Labai galimas dalykas, jog Paulius turi omenyje "išpažinimą", atliekamą prieš krikštą. Tai reikštų, kad jis primena Mk 16:16 žodžius: "Kas įtikės (plg. išpažinimas lūpomis) ir pasikrikštys (plg. prisikėlimas su Kristumi iš numirusių), bus išgelbėtas".

- Norint suprasti Kristaus prisikėlimą, reikia išmanyti Biblijos mokymą apie pragarą ir žmogaus prigimtį.

- Atrodo, kad Rom 10:8,9 galima sugretinti su 13 eil.: "Kiekvienas, kuris šaukiasi (sau - pagal graikišką tekstą) Viešpaties vardo, bus išgelbėtas". Pauliui buvo liepta priimti krikštą šitaip šaukiantis sau Viešpaties vardo (Apd 22:16); tiktai krikštas atveria mums duris į Viešpaties vardą (Mt 28:19).

- Keletu skyrių aukščiau Rom 6 pabrėžęs krikšto svarbą, Paulius negalėtų toliau, 10 skyriuje, mokyti, jog tai nėra reikalinga išgelbėjimui.

- Prieš Rom 10:9 esančiose 6-8 eilutėse aiškinama: "Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų?... Kas nusileis į bedugnę?... Bet ką jis sako? - Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje,- tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį". Taigi išpažinti reikėdavo "tikėjimo žodį", arba 9 eil. minimą "Viešpatį Jėzų". Kaip matėme, "tikėjimas" reiškia visą tikėjimo tiesų rinkinį, sudarantį Evangeliją. Paulius cituoja Įst 30:11-14 žodžius: "Šitas paliepimas, kurį aš šiandien tau skelbiu... ne danguje patalpintas... ir ne už jūros ("gelmės" ar "bedugnės") jis padėtas... bet žodis yra visai arti tavęs". Atrodo, jis aiškina, jog "šitas paliepimas... žodis" yra apie Kristų. Jei izraelitai laikytusi šio žodžio, jie būtų palaiminti (Įst 30:16), ir lygiai taip pat jei naujasis Izraelis patikėtų žodžiu apie Kristų, būtų išgelbėtas. Tagi Kristaus išpažinimas lūpomis reiškią pritarimą mokymui apie Kristų. "Jei tačiau klausysi Viešpaties, tavo Dievo, balso" (Įst 30:10) atitinka Rom 10:9: "Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų". Šis sugretinimas dar kartą parodo, jog "Viešpats Jėzus" - tai vardas, apibendrinantis Dievo žodžio mokymo pagrindus.