10.1 YPATINGA KRIKŠTO SVARBA

Keletą kartų ankstesniuose skyriuose mes minėjome, jog krikštas yra nepaprastai svarbus dalykas, nes tai galutinis žingsnis paklustant Evangelijos žiniai. Žyd 6:2 mokymas apie krikštą priskiriamas prie svarbiausių tikėjimo tiesų. Jo aptarimą mes palikome studijų pabaigai, nes tikras krikštas įmanomas tik teisingai suvokus pagrindines Evangeliją sudarančias tiesas. Dabar mes jau esame jas išstudijavę; jei tikrai norite prisijungti prie šios didingos vilties, kurią Biblija siūlo per Jėzų Kristų, tada jūs būtinai turite pasikrikštyti.

"Išganymas ateina iš žydų" (Jn 4:22) ta prasme, kad pažadai dėl išgelbėjimo buvo duoti tik Abraomui ir jo palikuonims. Mes galime tapti tų pažadų dalininkais tik tada, jei būsime Palikuonyje, Kristuje Jėzuje (Gal 3:22-29). O norint būti Kristuje, reikia pasikrikštyti į Kristų. (Kalbant apie krikštą Č. Kavaliausko vertime naudojami tokie išsireiškimai: krikštyti "vardan" (t.y. į vardą) - Mt 28:19; 1 Kor 1:13; pakrikštyti "Jėzaus vardu" - Apd 8:16; 19:5; būti pakrikštytam "Kristuje" - Rom 6:3; Gal 3:27. Visais šiais atvejais galima versti tiesiog "krikštyti vardan (arba "į vardą")", "krikštyti į Kristų", nes tai tikriausiai geriau perteikia teksto prasmę, ir toks variantas naudojams A. Vėliaus parengtame Biblijos leidime, taip pat rusiškame bei angliškuose Biblijos vertimuose. Vert. past.).

Todėl Jėzus aiškiai įsakė savo pasekėjams: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją (kuri randama pažaduose Abraomui - Gal 3:8) visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas" (Mk 16:16). Apmąstę žodelį "ir" suprasime, jog mūsų negali išgelbėti vien tik tikėjimas Evangelija; krikščioniškame gyvenime krikštas nėra tik nebūtinas priedas, jis - absoliučiai būtina išgelbėjimo sąlyga. Bet dėl to nereikia galvoti, kad mus išgelbės vien tik krikšto veiksmas; po jo turi sekti nenutrūkstantis visą gyvenimą paklusnumas Dievo Žodžiui. Jėzus tą pabrėžė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę" (Jn 3:5).

Gimimas "iš vandens" reiškia asmens išėjimą iš krikšto vandenų; po šito jis dar turi atgimti iš dvasios. Tai nepertraukiamas procesas: "Atgimę... pasiliekančiu Dievo žodžiu" (1 Pt 1:23). Taigi būtent savo nuolatinio atsiliepimo į Dvasios žodį dėka mes atgimstame iš dvasios (žr. 2.2 poskyrį).

Mes krikštijamės į Kristų, (Gal 3:27), į jo vardą (Apd 8:16; 19:5; Mt 28:19). Atkreipkite dėmesį, jog mes krikštijamės į Kristų, o ne į Brolius Kristuje ar į kokią kitokią žmonių organizaciją. Nepasikrikštyje mes negalime būti "Kristuje", ir todėl negalime pasinaudoti jo teikiamu išgelbėjimu (Apd 4:12). Petras išdėsto šį faktą pasinaudodamas iškalbingu palyginimu: Nojaus laikų arką jis palygina su Kristumi ir paaiškina, jog kadaise arka išgelbėjo Nojų ir jo šeimą nuo nusidėjėlius ištikusio teismo, o dabar krikštas į Kristų išgelbės tikinčiuosios nuo amžinos mirties (1 Pt 3:21). Nojaus įėjimas į arka palyginamas su mūsų įėjimu į Kristų per krikštą. Tvanas sunaikino visus tuos, kurie nebuvo arkoje; visiškai nieko negalėjo padėti nei stovėjimas šalia arkos, nei draugystė su Nojumi. Išsigelbėti galima tik būnant Kristuje / arkoje. Akivaizdu, jog antrojo atėjimo, kurį simbolizavo tvanas (Lk 17:26,27), galime sulaukti labai greitai (žr. 3 Priedą). Todėl įėjimas į Kristų / arką per krikštą - tai didžiausios skubos reikalas. Žmogiškais žodžiais tikrai labai sunku perteikti šį skubumo jausmą; Biblijoje naudojams provaizdis - įėjimas į arką Nojaus laikais - yra daug raiškesnis.

Pirmieji krikščionys pakluso Kristaus įsakymui keliauti po visą pasaulį skelbiant Evangeliją ir krikštijant; visa tai aprašyta Apaštalų darbų knygoje. Ten randami aprašymai pabrėžia, jog priėmę Evangeliją žmonės krikštijosi tuoj pat, be ilgo delsimo (Apd 8:12, 36-39; 9:18; 10:47; 16:15). Visa tai įrodo nepaprastą krikšto svarbą. Suvokę, jog be krikšto visos mūsų žinios apie Evangeliją nieko nevertos, nesunkiai suprasime, kodėl tam skiriamas toks dėmesys; krikštas - tai gyvybiškai būtinas etapas išgelbėjimo kelyje. Kai kada įkvėptieji Raštai rodos tiesiog išryškina, kad nepaisant daugybės žmogiškų priežasčių krikštui atidėti ir didelių sunkumų, trukdančių atlikti šį veiksmą, žmonės, suprasdami to dalyko didžiulę svarbą, stengdavosi kiek galėdami su Dievo pagalba įveikti visus tuos sunkumus.

Kalėjimo viršininkas Filipuose netikėtai patyrė persilaužimą savo gyvenime dėl galingo žemės drebėjimo, kuris gerokai apgadino stipriai saugomą jo kalėjimą. Kaliniai turėjo puikią progą pabėgti, o tai kalėjimo viršininkui kainuotų gyvybę. Jo tikėjimas Evangelija tiek sustiprėjo, jog "tą pačią nakties valandą (jis)... nedelsdamas... priėmė krikštą" (Apd 16:33). Jei kas nors ir galėtų turėti pretekstą krikštui atidėti, tai būtent jis. Įvyko didžiausias per 3000 metų žemės drebėjimas Graikijoje, gauja nenuspėjamų kalinių galėjo bet kurią akimirką įvykdyti įspūdingiausią istorijoje pabėgimą iš kalėjimo, ir jam grėsė mirties bausmė už blogai vykdomas pareigas, bet vis dėlto jis aiškiai suprato, jog šis su amžinuoju likimu susijęs veiksmas, kurį būtina atlikti, yra pats svarbiausias dalykas visame jo gyvenime. Taigi jis įveikė supančio pasaulio (t.y. žemės drebėjimo) sukeltas neatidėliotinas problemas, kasdieninės tarnybos sunkumus, stiprų nervinį sukrėtimą, kuri patyrė, ir visa tai tam, kad pasikrikštytų. Šio žmogaus pavyzdis tikrai gali įkvėpti krikštui daugelį neryžtingųjų. Šitoks tikėjimo reikalaujantis poelgis pakankamai gerai įrodo, jog jis iki smulkmenų žinojo Evangeliją, nes toks tvirtas tikėjimas gali atsirasti tik klausantis Dievo Žodžio (Rom 10:17 plg. Apd 17:11).

Apd 8:26-40 aprašoma, kaip Etiopijos didžiūnas studijavo savo Bibliją važiuodamas vežime per dykumą. Jis susitiko Pilypą, kuris jam išsamiai paaiškino Evangeliją, nepamiršdamas ir reikalavimo pasikrikštyti. Galvojant žmogiškai turbūt pasirodytų neįmanoma bevandenėje dykumoje paklusti įsakymui pasikrikštyti. Bet Dievas neduotų tokio įsakymo, jei žinotų, kad kai kurie žmonės neturi galimybių jam paklusti. "Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį", t.y. oazę, kur buvo galima pasikrikštyti (Apd 8:36). Šis įvykis paneigia nepagristą teiginį, esą krikštas panardinant atliktinas tik ten, kur pakanka laisvai pasiekiamo vandens. Dievas visada suteiks realią galimybę paklusti Jo įsakymams.

Apaštalas Paulius gavo iš Kristaus sukrečiantį regėjimą, kuris taip ėmė graužti jo sąžinę, kad jis kaip galėdamas greičiau, "bematant... priėmė krikštą" (Apd 9:18). Vėlgi, prisiminus savo iškilią padėtį visuomenėje bei daug garbės žadančią būsimą karjerą judaizme, jam turbūt galėjo kilti pagunda atidėti krikštą. Bet net ir būdamas kylančia žydų pasaulio žvaigžde, jis teisingai nusprendė nedelsiant pasikrikštyti ir atvirai atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo būdo. Vėliau jis mąstė apie tokį savo pasirinkimą: "Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu... Dėl jo aš ryžausi visko (t.y. tų dalykų, kuriuos jis kažkada laikė sau "primenybe") netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų... Pamiršęs, kas už manęs (savo žydišką gyvenimą), aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse" (Fil 3:7,8,13,14).

Tai žodžiai atleto, iš visų jėgų besistengiančio pasiekti finišo juostelę. Mūsų gyvenimas po krikšto taip pat turėtų pasižymėti tokiu fiziniu ir protiniu susitelkimu. Būtina suprasti, jog krikštu prasideda lenktynės Dievo Karalystės link; tai nėra tiesiog bažnyčios ar tikėjimo pakeitimo ženklas, ir jis nereiškia inertiško perėjimo į lengvą gyvenimą nerūpestingai prisilaikant keleto neaiškiai išreikštų krikščionybės principų. Krikštas sujungia mus nenutrūkstančiu ryšiu su Jėzaus nukryžiavimu ir prisikėlimu (Rom 6:3-5) - o tai yra įvykiai, visais atžvilgiais kupini didžiausio dinamizmo.

Nors būdamas senas ir pavargęs, bet pasiekęs dvasinę pergalę, Paulius galėjo prisiminti: "Negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui" (Apd 26:19). Kas tiko Pauliui, tas tinka ir visiems, kurie tinkamai pasikrikštijo: dėl šio poelgio niekada neteks gailėtis. Visą savo gyvenimą mes jausime, jog apsisprendėme teisingai. Mažai yra žmogiškų sprendimų, kurių teisingumas lygiai taip pat nekeltų abejonių. Būtina rimtai atsakyti į tokį klausimą: "Kodėl gi man nepasikrikštijus?"