10.2 KAIP MES TURĖTUME KRIKŠTYTIS?

Anot plačiai paplitusio požiūrio, krikštas gali būti atliekamas, ypač vaikams, pašlakstant vandeniu kaktą (t.y. "krikšto sakramentas"). Tai visiškai netitinka Biblijoje keliamų reikalavimų krikštui.

Graikišikas žodis "baptizo", lietuviškoje Biblijoje verčiamas žodžiu "krikštyti", nereiškia pašlakstymo; jis reiškia nuplovimą visiškai panardinant į skystį (žr. Biblijos žodyną ar konkordanciją). Klasikinėje graikų kalboje šis žodis naudojamas kalbant apie skandinamus ir "krikštijamus" (t.y. nugramzdinamus) vandenyje laivus. Šiuo žodžiu taip pat vadinamas audeklo gabalo nudažymas kita spalva "krikštijant", arbą pamerkiant jį į dažus. Akivaizdu, kad norint pakeisti audeklo spalvą, reikia jį pilnai panardintį į skystį, tam nepakanka vien tik pašlakstymo dažais. Sekančios eilutės patvirtina, jog panardinimas tikrai yra teisinga krikšto forma:

- "Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis" (Jn 3:23). Tai rodo, jog krikštui reikėjo "daug vandens"; jei tai būtų daroma pašlakstant keletu lašų vandens, tada vienintelio kibiro vandens užtektų šimtams žmonių. Jonas neidavo pas žmones su buteliu vandens, bet žmonės patys ateidavo į tą vietą ant Jordano upės krantų.

- Jėzus taip pat buvo Jono pakrikštytas Jordano upėje: "Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens" (Mt 3:13-16). Tai tikrai buvo krikštas panardinant - po krikšto jis "išbrido iš vandens". Viena iš priežasčių, dėl kurių Jėzus pasikrikštyjo, buvo ta, jog reikėjo parodyti pavyzdį, kad asmuo, nepasekęs šiuo pavyzdžiu ir nepriėmęs krikšto panardinant, negalėtų rimtai tvirtinti sekąs Jėzumi.

- Panašiai ir Pilypas bei Etiopijos didžiūnas "abudu... įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą." (Apd 8:38,39). Prisiminkite, jog didžiūnas pasiprašė pakrikštijamas, kai pamatė oazę: "Štai vanduo,- tarė eunuchas,- kas gi kliudo man pasikrikštyti?" (Apd 8:36). Galime būti beveik tikri, jog žmogus nekeliautų per dykumą, neturėdamas su savimi nors trupučio vandens, pvz. butelyje. Jei pakrikštyti būtų galima pašlakstant, tada tam nereikėtų ieškoti vandens oazėje.

- Krikštas vadinamas nuodėmių nuplovimu (Apd 22:16). Tikro atsivertimo momentas palyginamas su "nuplovimu" (Apr 1:5; Tit 3:5; 2 Pt 2:22; Žyd 10:22 ir t.t.). Tokie žodžiai daug geriau tinka apibūdinti krikštui panardinant, negu krikštui pašlakstant.

Senajame Testamente yra keletas nuorodų apie tai, jog artintis prie Dievo buvo galima tik atlikus vienokį ar kitokį apsiplovimą.

Prieš artindamiesi prie Dievo savo tarnybos metu, kunigai turėdavo pilnai apsiplauti inde, vadinamame "praustuve" (Kun 8:6; Iš 40:28). Izraelitai turėdavo apsiplauti, kad apsivalytų nuo tam tikrų susitepimų, kurie simbolizavo nuodėmę (pvz. Įst 23:11).

Žmogus vardu Naamanas buvo raupsuotas pagonis, ieškojęs pagydymo pas Izraelio Dievą. Kaip toks jis vaizduoja nuodėmės kankinamą žmogų, kuris, netgi būdamas gyvas, dėl savo nuodėmingumo yra tarsi miręs. Pasigydymui jis turėjo apsiplauti Jordano upėje. Iš pradžių jam buvo sunku priimti šį paprastą dalyką, jis tikėjosi, jog Dievas pareikalaus atlikti kažką įspūdingesnio, ar lieps jam apsiplauti didelėje ir gerai žinomoje upėje, pvz. Abanoje. Mes taip pat galime nepatikėti, jog toks paprastas veiksmas galiausiai atneš mums išgelbėjimą. Daug patraukliau yra galvoti, kad mus gali išgelbėti ne šis paprastas veiksmas, susiejantis mus su tikrąja Izraelio viltimi, bet mūsų pačių darbai ir viešas priklausymas didelei, gerai žinomai bažnyčiai (plg. su Abanos upe). Po apsiplovimo Naamano "kūnas atsitaisė kaip mažo vaiko kūnas, ir jis buvo apvalytas" (2 Kar 5:9-14).

Dabar turėtų būti likę visai nedaug vietos abejonėms, jog "krikštu" vadinamas visiškas pasinėrimas į vandenį prieš tai supratus Evangelijos žinios esmę. Biblijoje pateiktame krikšto apibūdinime nieko neužsimenama apie statusą asmens, kuris faktiškai krikštija konkrečiu atveju. Krikštas - tai panardinimas į vandenį po to, kai patikima Evangelija, todėl teoriškai įmanoma pakrikštyti pačiam save. Bet krikštas tampa krikštu tik tada, kai panardinimo metu žmogus laikosi teisingų tikėjimo tiesų, todėl tikrai yra patartina, jog pakrikštytų kitas tikrąjį tikėjimą išpažįstantis asmuo, kuris prieš atliekant patį panardinimą visų pirma gali įvertinti besikrikštijančio žinių lygį.

Todėl tarp Brolių Kristuje paplitusi tradiciją prieš atliekant patį panardinimą su kandidatu pasikrikštijimui pravesti išsamų pokalbį. Tokio pokalbio pagrindą galėtų sudaryti eilė klausimų, panašių į tuos, kurie randami kiekvieno šios knygos skyriaus pabaigoje. Broliai Kristuje kartais keliauja tūkstančius mylių, kad padėtų pasikrikštyi tik vienam asmeniui; netgi vieno asmens prisijungimas prie tikros amžinojo gyvenimo vilties yra toks nuostabus dalykas, kad mums pirmiausia rūpi ne naujakrikščių skaičius. Mes manome, jog kokybė svarbiau už kiekybę.