10.4 KRIKŠTAS IR IŠGELBĖJIMAS

Susijungimas krikšto metu su Kristaus mirtimi reiškia, kad tik pasikrikštydami mes galime gauti atleidimą. Būdami "su juo (Kristumi) palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėtė galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip ir jus, mirusius nuodėmėmis... jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus" (Kol 2:12,13). Mes esame "nuplauti... Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu" (1 Kor 6:11), t.y. krikštas į Jėzaus vardą yra ta priemonė, kuria nuplaunamos mūsų nuodėmės. 10.2 poskyryje mes išaiškinome, kodėl krikštas vadinamas nuodėmių nuplovimu (plg 22:16). Todėl aprašant tikinčiuosius, kurių nuodėmės nuplautos Kristaus krauju, turimas omenyje krikštas (Apr 1:5; 7:14). Tit 3:5 tas vadinama "atgimdančiu... nuplovimu", šitaip primenant, jog krikšto metu mes gimstame iš vandens (Jn 3:5).

Viso šito šviesoje suprantama, kodėl į klausimą "Ką mums daryti (kad išsigelbėti)?" Petras atsakė: "Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės" (Apd 2:37,38). Krikštas į Kristaus vardą reikalingas, kad būtų atleistos nuodėmės; be šito negali būtų jokio nuodėmių atleidimo, todėl tie, kas nepasikrikštys, gaus atpildą už nuodėmę - mirtį (Rom 6:23). Nėra niekame išgelbėjimo, išskyrus Jėzaus vardą (Apd 4:12), ir mes galime tapti to vardo dalininkais tiktai pasikrikštydami į jį. Šis faktas reiškia, kad nekrikščioniškos religijos jokiu būdu negali atvesti į išgelbėjimą. Joks tikras tikintysis, besivadovaujantis Biblija, negali to pripažinti; katalikybė bei platesni ekumeniniai judėjimai tą pripažista, o tame liūdnai atsispindi jų požiūris į Šventąjį Raštą.

Kristaus prisikėlimas amžinjam gyvenimui ženklino jo asmeninę pergalę prieš nuodėmę. Pasikrikštydami mes susijungiame su tuo, ir todėl apie mus kalbama taip, lyg mes būtume prisikėlę kartu su Kristumi tuo pačiu išsivaduodami iš nuodėmės valdžios, kaip ir jis. Krikšto dėka mes tampame "išvaduoti iš nuodėmės", todėl po krikšto mumyse "neturi viešpatauti nuodėmė" (Rom 6:18,14). Bet juk po krikšto mes ir toliau darome nuodėmes (1 Jn 1:8,9); nuodėme ir toliau turi galimybę mus vėl pavergti, jei mes nusigręžiame nuo Kristaus. Taigi šiuo metu mes dalijamės Kristaus mirtimi ir kentėjimais, nors krikštas rodo, kad esame taip pat susijungę ir su jo prisikėlimu, kurio dalininkais mes viliamės tapti Kristui sugrįžus.

Vien tik perspektyvoje mes esami laisvi nuo nuodėmės. "Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgetbėtas" Kristaus antrojo atėjimo metu (Mk 16:16). Galutinis išgelbėjimas negaunamas tuoj pat po krikšto, bet tik teismo metu (1 Kor 3:15). Iš tikrųjų, jei mes gauname išgelbėjimą krikšto metu, kam tada dar reikalingas teismas. Be to tada mes neturėtume ir mirti. "Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mt 10:22).

Net po savo krikšto Paulius (kaip ir visi krikščionys) turėjo veržtis link išgelbėjimo (Fil 3:10-13; 1 Kor 9:27); jis kalbėjo apie amžinojo gyvenimo viltį (Tit 1:2; 3:7; 1 Tes 5:8; Rom 8:24) ir mus vadino išganymo paveldėtojais (Žyd 1:14). Po teismo teisieji eis i amžinąjį gyvenimą (Mt 25:46). Paulius sublizga savo nuostabia įkvėpta logika Rom 13:11 - jis aiškina, kad po krikšto mes galime suvokti, jog su kiekviena pragyventa ir ištverta diena vis labiau priartėjame prie Kristaus antrojo atėjimo, todėl galime džiaugtis, kad "dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome". Taigi dabar mes dar nesame išgelbėti. Išgelbėjimas priklauso nuo įvairių sąlygų; mes būsime išgelbėti, jeigu tvirtai laikysimės tikrojo tikėjimo (Žyd 3:12-14), jeigu nepamiršime pagrindinių tikėjimo tiesų, sudarančių Evangeliją (1 Tim 4:16; 1 Kor 15:1,2), ir jeigu darysime tai, kas derinasi su šia didinga viltimi (2 Pt 1:10).

Todėl graikiškas veiksmažodis, reiškiantis "išgelbėti" ar "išganyti", kartais vartojamas esamuoju laiku, kuris reiškia besitęsiantį veiksmą (į lietuvių kalbą galima versti žodžių junginiais "yra gelbėjamas" arba "eina į išganymą". Vert. past.), šitaip parodant, kad išgelbėjimas yra nenutrūkstantis procesas, kuris vyksta mumyse dėl mūsų nuolatinio paklusnumo Evangelijai. Taigi 1 Kor 1:18 kalbama apie Evangelijos poveikį tikintiesiems, "einantiems į išganymą". (Kitus panašios vartosenos pavyzdžius galima rasti Apd 2:47 ir 2 Kor 2:15). Šis graikiškas žodis, reiškiantis "išgelbėti" arba "išganyti", vartojamas būtuoju laiku, parodančiu veiksmo užbaigimą, tik kalbant apie didįjį išgelbėjimą, kuris tapo įmanomas Kristaus mirties ant kryžiaus dėką, ir prie kurio mes galime prisijungti per krikštą (2 Tim 1:9; Tit 3:5).

Viso to pavyzdžiu gali būti Dievo elgesys su prigimtiniu Izraeliu. Taip pačiais principais grindžiami ir Jo santykiai su dvasiniu Izraeliu, t.y. tikinčiaisiais. Izraelis išėjo iš Egipto, simbolizuojančio kūno geismų ir klaidingos religijos užvaldytą pasaulį, kuriam mes priklausome prieš krikštą. Jie perėjo Raudonąją jūrą ir toliau keliavo per Sinajaus dykumą į pažadėtąją žemę, kurioje jie buvo pilnai įtvirtinti kaip Dievo Karalystė. Raudonosios jūros perėjimas atitinka mūsų krikštą (1 Kor 10:1,2), kelionė per dykumą - mūsų dabartinį gyvenimą, ir Kanaanas - Dievo Karalystę. Jud 5 rašoma, kad daug izraelitų buvo sunaikinta kelionės per dykumą metu: "Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius". Taigi Izraelis buvo "išgelbėtas" iš Egipto, kaip ir visi, kas pasikrikštijo, yra "išgelbėti" iš nuodėmių. Jeigu kas būtų paklausęs anų izraelitų: "Ar jūs išgelbėti?", jie būtų galėję atsakyti: "Taip", bet tai nereiškia, jog jie buvo išgelbėti galutinai.

Lygiai kaip Izraelis nukreipė savo širdžių troškimus į Egiptą (Apd 7:39) ir sugrįžo prie gyvenimo, susijusio su kūno geismų tenkinimu ir klaidingais mokymais, taip ir tie, kurie yra krikštu "išgelbėti" iš nuodėmių, gali panašiai atsimesti ir prarasti turimą palaiminimą. Taigi mes galime pasielgti kaip prigimtinis Izraelis dykumoje, ir ta galimybė išryškinta 1 Kor 10:1-12, Žyd 4:1,2 ir Rom 11:17-21. Raštuose yra daug pavyzdžių, iš kurių matyti, jog kai kada asmenys, krikštu "išgelbėti" iš nuodėmių, vėliau atsimeta, o tai reiškia, kad jie bus pasmerkti Kristui sugrįžus (pvz. Žyd 3:12-14; 6:4-6; 10:20-29). Uolūs pamokslautojai "evangelizuotuojai" moko, esą "jei jau esi išgelbėtas, tai visam laikui". Aukščiau minėtos eilutės atskleidžia tikrąjį tokio mokymo veidą - tai tiesiog kūno geismų tenkinimui skirti apgaulingi išvedžiojimai.

Norint nustatyti kokiu mastu mes esame "išgelbėti" per krikštą, kaip ir visur, reikia išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą. Nereikėtų manyti, jog šis veiksmas suteikia mums tiktai galimybę išsigelbėti arba vien tik padidina to dalyko tikimybę. Krikšto dėka būdami "Kristuje", mes esame išgelbėti perspektyvoje; mes tikrai turime tvirtą viltį patekti į Dievo Karalystę, jei išnyrę iš krikšto vandenų mes ir toliau nuolat pasiliekame Kristuje. Kiekvieną akimirką po krikšto mes privalome ir galime nuolankiai tikėti, jog Kristui sugrįžus tikrai būsime priimti į jo Karalystę. Bet mes negalime būti galutinai užtikrinti, kadangi jau sekančią dieną galime atsimesti; mums nėra žinoma mūsų pačių dvasinė ateitis šiame gyvenime.

Nors krikštas yra nepaprastai svarbus, nes suteikia mums galimybę pasinaudoti didžiu išgelbėjimu, kuris įmanomas Kristuje, bet mums neturėtų susidaryti įspūdis, jog mes būsime išgelbėti tiktai šiuo vienu krikšto veiksmu arba "darbu". Jau esame išsiaiškinę, jog reikia toliau gyventi nuolant bendraujant Kristaus nukryžiavime: "Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę" (Jn 3:5). Palyginus tą su 1 Pt 1:23 matyti, kad po krikšto įvykstantis gimimas iš Dvasios turi reikšti mūsų laipsnišką dvasinį atgimimą Dievo Dvasia / Žodžiu. Išgelbėjimas nėra gaunamas vien tik dėl krikšto; jis dar priklauso nuo malonės (Ef 2:8), tikėjimo (Rom 1:5), vilties (Rom 8:24) ir kitų dalykų. Kartais galima išgirsti tvirtinant, jog išgelbėjimas priklauso vien tik nuo tikėjimo, ir todėl tokie "darbai" kaip krikštas nėra svarbūs. Bet Jok 2:17-24 aiškiai atskleidžia, kad taip samprotaujant tikėjimas klaidingai atskiriamas nuo darbų; tikro tikėjimo (pvz. Evangelija) nuoširdumas parodomas darbais, atliekamais dėl to tikėjimo, pvz. krikštu. "Žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu" (Jok 2:24). Keletu atveju prieš krikštą tikintysis klausdavo, ką jis turįs "daryti", kad būtų išgelbėtas; atsakant šalia kitų dalykų visada būdavo liepama pasikrikštyti (Apd 2:37; 9:6; 10:6; 16:30). Taigi kad parodytume savo tikėjimą išgelbėjimo Evangelija, mes būtinai turime "padaryti" tokį "darbą" kaip krikštas. Darbą, susijusį su mūsų išgelbėjimu šiaip ar taip yra atlikęs Dievas ir Kristus, bet mes turime imtis "tikro atsivertimo darbų", parodančių mūsų tikėjimą tuo (Apd 26:20 plg. Mk 16:15,16).

Jau esame paaiškine, jog nuodėmių nuplovimu vadinamas atleidimas, kurį mums suteikia Dievas, jei mes pasikrikštijame į Kristų. Kai kuriose eilutėse sakoma, kad mes nusiplauname nuodėmes savo tikėjimu ir atsivertimu (Apd 22:16; Apr 7:14; Jer 4:14; Iz 1:16); kitose eilutėse teigiama, jog mūsų nuodėmes nuplauna Dievas (Ez 16:9; Ps 51:4,9; 1 Kor 6:11). Taigi, kaip tas puikiai matyti, jei padarysime kas mums priklauso ir pasikrikštysime, Dievas tada nuplaus mūsų nuodėmes. Todėl krikšto "darbas", arba veiksmas, yra nepaparastai svarbus žingsnis, leidžiantis pasinaudoti malonės (neužtarnauto palankumo) Evangelija, kurią Dievas mums atskleidžia Savo Žodyje.