9.6 ŠABAS

Iš Mozės Įstatymo perimtų dalykų tarp "krikščionių" matyt labiausiai yra paplitusi idėja, kad mes turime laikytis šabo. Kai kurios grupės teigia, jog mes turėtume laikytis žydiško šabo tiksliai taip, kaip nurodyta Įstatyme; daugelis kitų mano, kad krikščionys turėtų pamaldoms išskirti vieną savaitės dieną ir tokia diena dažnai pasirenkamas sekmadienis. Pirmiausia reikia paaiškinti, kad šabas, arba šeštadienis, buvo paskutinė savaitės diena (daugelyje šalių ir dabar savaitė prasideda sekmadieniu, o baigiasi šeštadieniu). Ta dieną Dievas ilsėjosi po šešias dienas trukusio darbo (Iš 20:10,11). Sekmadienis yra pirmoji savaitės diena, todėl nėra teisinga jį švesti kaip šabą. Šabas buvo ypatingas "ženklas tarp manęs (Dievo) ir jųjų (Izraelio) ir kad jie žinotų, jog aš esu Viešpats, kurs pašventinu juos" (Ez 20:12). Taigi jis nebuvo privalomas pagonims (ne žydams).

Kaip žinome, Kristaus mirtimi ant kryžiaus Mozės Įstatymas buvo panaikintas, todėl dabar nėra reikalo laikytis šabo, ir taip pat bet kokios kitos šventės, pvz. Kristaus mirties dienos (Kol 2:14-17). Paulius perspėja pirmuosius krikščionis, kurie vėl sugrįžo prie Mozės Įstatymo ir ėmė laikytis kai kurių jo dalių, pvz. šabo: "Kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?! Jūs laikotės dienų (pvz. šabo), mėnesių, laikotarpių, metų (t.y. žydiškų švenčių)... Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui" (Gal 4:9-11). Taigi bandant pasiekti išgelbėjimą šabo laikymusi galima susilaukti rimtų pasekmių. Aišku, kad šabo laikymasis nėra svarbus išgelbėjimui: "Vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos (dvasinio reikšmingumo atžvilgiu), o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą. Kas daro skirtumą tarp dienų, daro tai Viešpačiui" (Rom 14:5,6).

Dėl šito galime suprasti, kodėl nėra parašyta, jog pirmieji krikščionys laikėsi šabo. Iš tikrųjų, rašoma , kad jie susitikinėdavo "pirmą savaitės dieną", t.y. sekmadienį: "Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos..." (Apd 20:7). Kad tai buvo plačiai paplitusi praktika matyti iš Pauliaus žodžių tikintiesiems Korinte, kuriais patariama rinkliavą daryti "kas pirmąją savaitės dieną" (1 Kor 16:2), t.y. jų įprastinio susitikimo tą dieną metu. Parašyta, jog visi tikintieji yra kunigai (1 Pt 2:9), o jie buvo atleisti nuo šabo laikymosi (Mt 12:5).

Jei norime laikytis šabo, turime daryti tą tinkamai; jau esame išsiaiškinę, kad yra labai pavojinga laikytis Mozės Įstatymo dalinai, nes už tai gresia prakeikimas (Gal 3:10). Išgelbėjimas pasiekiamas laikantis Kristaus įstatymo, o ne Mozės. Izraeliui nebuvo leista dirbti jokio darbo per šabo dieną: "Kas dirbtų joje darbą, bus užmuštas". Dar jiems buvo paliepta: "Nekursite ugnies šabato dienomis visuose savo butuose", todėl tą dieną jiems buvo uždrausta virti maistą (Iš 35:2,3; 16:23). Žmogus, kuris rinko malkas šabo dieną ir matyt ruošėsi kūrenti ugnį, už tai buvo nubaustas mirtimi (Sk 15:32-36). Todėl denominacijos, kurios moko, jog šabo laikymasis yra privalomas jų nariams, turėtų bausti mirtimi tuos savo narius, kurie sulaužo šabą. Tada taip pat neturėtų būti verdamas maistas ar naudojama ugnis bet kokiu pavidalu - pvz. automobilių varikliuose, šildymo sistemoje ir t.t. Žydai ortodoksai šiais laikais rodo pavyzdį, kaip reikėtų elgtis per šabą: visą dieną jie būna patalpose išeidami kur nors tik dėl religinių priežasčių, ir patys asmeniškai neužsiima virimu, vairavimu ir t.t. Dauguma "krikščionių", bandančių laikytis šabo, nė iš tolo jiems neprilygsta tame.

Dažnai įrodinėjama, kad šabo laikymasis buvo vienas iš dešimties Mozei duotų įsakymų, taigi nors visas likęs Mozės Įstatymas panaikintas, bet šių dešimties įsakymų laikymasis tebėra privalomas. Septintosios dienos adventistai skiria "moralinį įstatymą", sudarytą iš dešimties įsakymų, ir taip vadinamą "apeiginį įstatymą", kuris, kaip jie tiki, buvo panaikintas Kristaus. Šventajame Rašte nieko nemokoma apie tokį skirtumą. Jau esame išsiaiškine, kad Senoji Sandora siejasi su Mozės Įstatymu, kuris ant kryžiaus buvo pakeistas Naująja Sandora. Galima įrodyti, jog dešimt įsakymų, neišskiriant nė šabo laikymosi, priklausė Senajai Sandorai, kurią panaikino Kristus:

- Dievas "suteikė jums (Izraeliui) Savo sandorą, kurios liepė jums (Izraeliui) laikytis, būtent, tų dešimties įsakymų, kuriuos įrašė į dvi akmens lenteli" (Įst 4:13). Vėlgi reikėtų atkreipti dėmesį, jog šią sandorą, paremta dešimtimi įstatymų, Dievas sudarė su Izraeliu, o ne su šiuolaikiniais pagonimis.

- Mozė užžengė į Horebo kalną ir gavo dvi akmenines plokštes, ant kurių Dievas buvo užrašęs dešimtį įsakymų. Mozė vėliau aiškino apie tai: "Viešpats, mūsų Dievas, padarė su mumis sandorą Horebe" (Įst 5:2), t.y. ji buvo susijusi su tais dešimtimi įsakymų.

- Tuo metu Dievas "užrašė sandoros žodžius į tas lenteles, tuos dešimtį įsakymų" (Iš 34:28). Į tą pačią sandorą įėjo ir taip vadinamas "apeiginis įstatymas" (Iš 34:27). Jeigu teigsime, jog būtina laikytis sandoros, sudarytos dešimties įsakymų pagrindu, tada mes taip pat privalome prisilaikyti kiekvienos smulkmenos visame Įstatyme, kadangi jis visas priklauso tai pačiai sandorai. Aišku, kad tą padaryti nėra įmanoma.

- Žyd 9:4 minimos "Sandoros plokštės". Dešimt įsakymu buvo užrašyti akmens plokštėse, kurios ir sudarė Senąją Sandorą.

- Pauliaus teigia, jog ši sandora - tai "tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse", t.y. akmens plokštėse. Jis vadina ja tokiais žodžiais, kaip "tarnavimas mirčiai... pasmerkimo tarnystė... laikinas dalykas" (2 Kor 3:7-11). Su dešimčia įsakymų susijusi sandora tikrai negali suteikti jokios išgelbėjimo vilties.

- Ant kryžiaus Kristus ištrynė "įstatymus su prieš mus parašytais nuostatais" (Kol 2:14). Čia daroma užuomina į dešimtį įsakymų, kuriuos Dievas užrašė akmens plokštėse. Taip pat ir Paulius sako, jog esame "numirę įstatymui... kad tarnautume atnaujinta dvasia, o ne pasenusia raide" (Rom 7:6). Galimas daiktas jis kalba apie dešimties įsakymų raides, užrašytas akmens plokštėse.

- Netgi vienas iš dešimties įsakymų Rom 7:7 vadinamas "įstatymu": "Jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!". Prieš tai einančiose eilutėse Rom 7:1-7 pabrėžiama, kad "įstatymas" buvo panaikintas Kristaus mirtimi; taigi "įstatymas" apima ir dešimtį įsakymų.

Iš viso to aišku, kad Senoji Sandora bei "Įstatymas" apėmė ir dešimtį įsakymų. Kadangi anie dalykai buvo pašalinti ir pakeisti Naująja Sandora, tai ir dešimt įsakymų buvo panaikinti. Bet devyni įsakymai iš dešimties yra iš naujo patvirtinami ar bent jau numanomi Naujajame Testamente. Vien tik 1 Tim 1 galima rasti 3, 5, 6, 7, 8 ir 9 įsakymus, o 1 Kor 5 randame 1, 2 ir 10. Bet Naujajame Testamente niekur nenurodoma, kad mums yra privalomas ketvirtasis įsakymas dėl šabo. Žemiau pateikiamas sąrašas dokumentiškai įrodo, kad devyni įsakymai yra patvirtinami Naujajame Testamente:

1-as - Ef 4:6; 1 Jn 5:21; Mt 4:10
2-as - 1 Kor 10:14; Rom 1:25
3-as - Jok 5:12; Mt 5:34,35
5-as - Ef 6:1,2; Kol 3:20
6-as - 1 Jn 3:15; Mt 5:21
7-as - Žyd 13:14; Mt 5:27,28
8-as - Rom 2:21; Ef 4:28
9-as - Kol 3:9; Ef 4:25; 2 Tim 3:3
10-as - Ef 5:3; Kol 3:5