9.3 ATNAŠA UŽ MUS IR UŽ SAVE

Žydų vyriausiasis kunigas turėdavo atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos (Žyd 5:1-3). Kristaus auka turėjo tokią pačią dvilypę struktūrą. Nors Jėzus pats asmeniškai nebuvo padaręs jokių nuodėmių, bet vis tiek dėl jo žmogiškos prigimties jam reikėjo išgelbėjimo nuo mirties. Šį išgelbėjimą Dievas suteikė taip pat dėl Kristaus aukos; taigi mirdamas Jėzus gavo išgelbėjimą sau ir taip pat suteikė mums galimybę išsigelbėti. Daugelis eilučių Biblijoje kalba apie tai.

Šiame poskyryje pateikiamas visas sąrašas eilučių, įrodančių, jog Kristaus auka buvo reikalinga tiek jam pačiam, tiek ir mums. Čia pateikiama daug daugiau medžiagos, negu jos reikia šio dalyko patvirtinimui; bet aš manau, kad norint tinkamai suprasti mūsų Viešpaties žmogiškumą yra nepaprastai svarbu suvokti šią temą. Pabaigę šią knyga jūs galbūt kada nors ateityje panorėsite giliau apmąstyti šiuos dalykus, todėl visa ši medžiaga čia ir pateikiama.

- Vyriausiasis kunigas "turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo... Taip pat ir Kristus" šiuo atžvilgiu buvo panašus į Mozės įstatymo vyriausiąjį kunigą (Žyd 5:3,5). Graikiškas žodis, išverstas kaip "turi" konkrečiau reiškia "turi (piniginę) skolą", taigi mūsų Viešpats užmokėjo išpirką tiek už save, tiek ir už mus. Tą padaryti jis privalėjo būtent dėl savo žmogiškos prigimties (Žyd 5:3). Tai nereiškia, jog jis turėjo kažkokių asmeninių nuodėmių, kurias jam reikėjo atpirkti. Būtinai reikia tą pabrėžti. Mes buvome atpirkti jo aukos krauju, ir jis pats taip pat.

- Kristui "nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą" (Žyd 7:27). Neabejotina, kad Paulius čia užakcentuoja panašumą tarp dvilypės kunigo aukos ir Kristaus aukos. Žyd 9:7 (plg. 12,25 eil.) tai vėl pakartojama. Skirtumas yra tas, jog Kristus atliko tą vieną kartą, o vyriausiasis kunigas turėdavo daryti kasmet. Jei skirtumas būtų toks, kad Kristus atnašavo savo auką tik už kitus žmones, tai tas tikrai būtų pabrėžta. Atkreipkite dėmesį, jog Kristaus auka buvo ir už jo paties "nuodėmes", kurios skyrėsi nuo žmonių nuodėmių; jo "nuodėmės" - tai ne tos mūsų nuodėmės, kurias jis sau prisiėmė, nes pagal panašumą su vyriausiuoju kunigu, už mus jis atnašavo atskirą auką. Jėzus turėjo tobulą, nenuodėmingą charakterį, todėl "nuodėmėmis" čia tik kitaip pavadinama nuodėminga žmogiška prigimtis. Perkeltine prasme, metonimiškai, apie priežastį (nuodėmingą prigimtį) kalbama kaip apie pasekmę. Bet reikia parbrėžti dar kartą, jog mūsų Viešpats buvo tobulas ir jo negalima apkaltinti nuodėme.

- Dievas "amžinosios Sandoros krauju (t.y. Kristaus krauju) išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją - mūsų Viešpatį Jėzų" (Žyd 13:20). Taigi mūsų Viešpats buvo ir Ganytojas, ir pjaunama avis, nes jis leidosi nužudomas, o dėl jo kraujo Dievas jį prikėlė; lygiai taip pat jis buvo tiek atnaša, tiek kunigas.

- Čia puikiai tinka Zch 9:9 žodžiai: "Štai tavo Karalius (Jėzus) ateina tau teisus ir gelbėtojas (kitas galimas vertimas - "išgelbėtas")". Šie du galimi vertimai leidžia suprasti, jog išgelbėdamas save mūsų Viešpats išgelbėjo ir mus. Kryžiaus auka Jėzus atpirko savo prigimtį tam, kad galėtų gauti atpirkimą mums. Neprotinga būtų mąstyti apie Jo mirtį išleidus iš akių jos tikslą - mūsų išgelbėjimą.

- Būtina suvokti, jog visi nurodymai dėl kraujo praliejimo aukojant įstatymo numatytas gyvulių aukas vienaip ar kitaip siejasi su Krisaus auka. Vieną kartą metuose ant altoriaus, kuris simbolizuoja Kristų, buvo atliekamas permaldavimas krauju (Iš 30:10), ir lygiai taip pat Kristus savo atnaša pašventino pats save. Iš tiesų padangtė ir viskas, kas buvo joje, vaizdavo Kristų ir turėjo būti apvaloma krauju (Žyd 9:23). Visa materiali padangtės įranga nebuvo padariusi jokių nuodėmių, nors jinai ir turėjo būti apvaloma, nes turėjo ryšį su nuodėme. Taip yra ir su mūsų Viešpačiu. Net pats vyriausiasis kunigas prieš pradėdamas eiti pareigas turėjo būti apšlakstomas krauju, taigi ir Kristus turėjo atnašauti savąją auką, kad Danguje galėtų pradėti tarnybą mūsų labui.

Nors Jėzus atliko permaldavimą už save, bet tai nereiškia, jog jis pats buvo nusidėjėlis. Asmeninės aukos už nuodėmę atnašavimas ne visada reiškia, kad aukotojas nusidėjo (pvz. pagal Kun 12 skyrių moteris turėjo tą daryti po gimdymo).