9.4 JĖZUS - MŪSŲ ATSTOVAS

Kaip matėme, aukojami gyvuliai negalėjo visapusiškai atstovauti nuodėmingiems žmonėms. Tuo tarpu Jėzus buvo mūsų atstovas, "todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius" (Žyd 2:17). "Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties" (Žyd 2:9). Kai mes nusidedame (pvz. pykstame), Dievas gali mums atleisti, jei mes esame "Kristuje" (Ef 4:32). Tada Dievas gali sulyginti mus su Kristumi, kuris kaip ir mes taip pat buvo gundomas nusidėti (pvz. supykti), bet įveikė visas pagundas. Todėl Dievas gali atleisti mūsų nuodėmę (pvz. pyktį), nes būdami Kristuje mes apvelkami jo teisumu. Taigi pasinaudodamas Kristumi kaip mūsų atstovu, Dievas gali mums parodyti Savo malonę nepažeisdamas Savo teisingumo.

Jei Jėzus būtų Dievu, tada jo prigimtis nebūtų išimtinai žmogiška, taigi jis negalėtų mums atstovauti. Tai dar vienas pavyzdis to, kad viena klaidinga idėja veda prie kitos. Dėl šito teologai yra išplėtoję daug painių teorijų Kristaus mirčiai paaiškinti. Nuo tiesos nuklydusiame krikščioniškame pasaulyje yra paplitęs požiūris, jog žmogus dėl savo nuodėmių tapo skolingas Dievui ir pats niekaip negalėjo apmokėti tų skolų. Tada Kristus panaikino kiekvieno tikinčiojo skolą savo krauju, pralietu ant kryžiaus. Daugelis pamokslininkų evangelistų tą išdėsto maždaug taip: "Mes tarsi buvome išrikiuoti prie sienos, ir velnias galėjo mus nušauti kiekvieną akimirką. Tada įsikišo Jėzus; vietoj mūsų velnias nušovė jį, taigi dabar mes esame laisvi".

Šios įmantrios teorijos neturi tvirto biblinio pagrindo. Jose randamas akivaizdus prieštaravimas, nes jei Kristus mirė vietoj mūsų, tada mes neturėtume mirti. Bet mes tebeturime žmogišką prigimtį, ir vis tiek turėsime mirti; galutinis išgelbėjimas nuo nuodėmės ir mirties ateis tik po teismo, kada mes būsime apdovanoti nemirtingumu. Mes negavome šito Kristui mirus. Kristaus mirtis sunaikino velnią (Žyd 2:14), o ne velnias nužudė jį.

Jeigu Kristus apmokėjo skolą savo krauju, tada išgelbėjimas tampa dalyku, kuris mums teisėtai priklauso. Jei mes suprantame Kristaus auką kaip skolos apmokėjimą, tai išleidžiame iš akių tą faktą, kad išgelbėjimą gauname kaip dovaną Dievo malonės ir atleidimo dėka. Dar įrodinėjima, jog piktas Dievas nusiramino pamatęs materialų Jėzaus kraują. Bet juk mums atgailaujant Dievas kaip mūsų atstovą pirmiausia mato Savo Sūnų, kuriuo mes stengiamės sekti, o ne mus pačius, naudojančius Kristaus kraują kaip kokį talismaną. Daugelyje "krikščioniškų" giesmių ir dainų randama neįtikėtinai daug neteisingo mokymo apie šį dalyką. Muzikos pagalba į žmonių galvas įkalama daug klaidingų idėjų, visiškai pamirštant protingą, Biblija pagristą mokymą. Mes visada turime saugotis tokio smegenų praplovimo.

Liūdna, bet paprastų žodžių "Kristus numirė už mus" (Rom 5:8) prasmė nepaprastai iškraipoma. Jais remiantis teigiama, jog Kristus numirė vietoj mūsų. Yra visa eilė sąlyčio taškų tarp Rom 5 ir 1 Kor 15 (pvz. Rom 5:12 - 1 Kor 15:21; Rom 5:17 - 1 Kor 15:22). Žodžius "Kristus numirė už mus" (Rom 5:8) atitinka žodžiai "Kristus numirė už mūsų nuodėmes" (1 Kor 15:3). Jo mirties dėka mums atsirado galimybė gauti nuodėmių atleidimą; būtent ta prasme "Kristus numirė už mus". Žodis "už" nebūtinai reiškia "vietoj"; Kristus numirė "už mūsų nuodėmes", o ne "vietoj jų". Dėl šito Kristus gali "melstis už" mus (Žyd 7:25 žr. A. Vėliaus leid.) - ne "vietoj" mūsų. "Už" nereiškia "vietoj" taip pat ir Žyd 10:12 bei Gal 1:4.