9.2 JĖZAUS KRAUJAS

Labai dažnai Naujajame Testamente teigiama, jog mes išgelbėjami ir nuteisinami Jėzaus krauju (pvz. 1 Jn 1:7; Apr 5:9; 12:11; Rom 5:9). Norėdami suvokti Kristaus kraujo svarbą, mes turime suprasti Biblijos principą, kad "kiekvieno kūno gyvybė yra kraujuje" (Kun 17:14). Kūnas negali gyventi be kraujo; todėl jis simbolizuoja gyvybę. Tai paaiškina šių Kristaus žodžių tinkamumą: "Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!" (Jn 6:53).

Nuodėmė baigiasi mirtimi (Rom 6:23), t.y. gyvybę nešančio kraujo praliejimu. Todėl izraelitai nusidėję kiekvieną kartą turėdavo pralieti kraują, kas primindavo jiems, jog nuodėmė baigėsi mirtimi. "Taip pat bemaž viskas pagal (Mozės) įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra (nuodėmių) atleidimo" (Žyd 9:22). Todėl Adomo ir Ievos iš figmedžio lapų pasidaryti apdarai buvo nepriimtini; vietoj to Dievas nužudė gyvulį ir iš jo kailio padarė apdarus jų nuodėmei uždengti (Pr 3:7,21). Taip pat ir Abelio paaukoti gyvuliai buvo priimti mieliau už Kaino auką iš žemės vaisių, mat Abelis suprato tą dalyką, kad be kraujo praliejimo negalima tinkamai prisiartinti prie Dievo ir gauti atleidimą (Pr 4:3-5).

Šie įvykiai byloja apie nepaprastą Kristaus kraujo svarbą. Ypač aiškiai tai išpranašauta Velykų (Paskhos arba Perėjimo - žr. Iš 12:11) įvykiuose, kada norėdama išsigelbėti nuo mirties Dievo tauta turėjo patepti avinėlio krauju durų staktas. Šis kraujas liudijo apie Jėzaus kraują, kuriuo mes turime apsišlakstyti. Prieš Kristaus atėjimą žydai už savo nuodėmes turėjo aukoti gyvulių aukas pagal Mozės įstatymą. Bet šis gyvulių kraujo praliejimas turėjo tik mokomąją reikšmę. Už nuodėmę baudžiama mirtimi (Rom 6:23); neįmanoma, kad žmogus galėtų nužudyti gyvulį, jo mirtimi pakeisdamas savąją arba pasinaudodamas juo kaip tikru savo atstovu. Aukojamas gyvulys nesuvokdavo kas gera, o kas bloga; taigi jis negalėdavo pilnai atstoti žmogaus: "Juk neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes" (Žyd 10:4).

Todėl kyla klausimas: Kodėl žydai nusidėję turėdavo aukoti gyvulius? Įvairius atsakymus į šį klausimą Paulius susumuoja Gal 3:24: "Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų". Gyvuliai, žudomi kaip aukos už nuodėmes, turėjo būti be dėmės ir be kliaudos (Iš 12:5; Kun 1:3,10 ir t.t.). Jie buvo tarsi pranašystė apie Kristų, avinėlį "be kliaudos ir dėmės" (1 Pt 1:19). Taigi tų gyvulių kraujas simbolizavo Kristaus kraują. Jie būdavo priimami kaip aukos už nuodėmes, kadangi , kaip Dievas žinojo, tai liudijo apie būsimąją tobulą Kristaus auką. Dėl šito Dievas galėjo atleisti nuodėmes Savo žmonėms, gyvenusiems prieš Kristaus atėjimą. Jo mirtis "atpirko pirmojoje Sandoroje (t.y. galiojant Mozės įstatymui - Žyd 8:5-9) padarytus nusikaltimus" (Žyd 9:15). Visos pagal Įstatymą paaukotos aukos liudijo apie Kristų, tobulą auką už nuodėmę, kuris "pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę" (Žyd 9:26; 13:11,12; Rom 8:3 plg. 2 Kor 5:21).

Kaip išsiaiškinome 7.3 poskyryje, visas Senasis Testamentas, ir ypač Mozės Įstatymas, pranašavo apie Kristų. Galiojant Įstatymui, prisiartinti prie Dievo buvo galima per vyriausiąjį kunigą; jis tarpininkavo tarp Dievo ir žmonių galiojant Senajai Sandorai, kaip ir Kristus yra Naujosios Sandoros tarpininkas (Žyd 9:15). "Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o... priesaikos žodis paskyrė amžiams tobulą Sūnų (Žyd 7:28). Patys būdami nusidėjėliai, šie kunigai negalėjo gauti žmonėms tikro atleidimo. Gyvuliai, kuriuos jie aukodavo už nuodėmes, iš tikrųjų nepakeisdavo nusidėjėlių. Tam reikėjo tobulo asmens, kuris visais atžvilgiais atstotų nuodėmingą žmogų ir galėtų paaukoti priimtiną auką už nuodėmę, kad žmonės galėtų pasinaudoti ta auka susijungdami su ja. Taip pat reikėjo tobulo vyriausiojo kunigo, iškentusio bandymus bei gundymus ir todėl galinčio užjausti žmones, kuriems jis tarpininkauja.

Jėzus puikiai atitinka šiuos reikalavimus - "Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą" (Žyd 7:26). Jam nereikia nuolat atnašauti aukas už savo nuodėmes, ir jis daugiau nemiršta (Žyd 7:23,27). Šito šviesoje Raštai taip apibūdina Kristų kaip mūsų kunigą: "Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų" (Žyd 7:25). Kristus, kaip mūsų idealus vyriausiasis kunigas, turėjo žmogišką prigimtį, todėl "jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo" (Žyd 5:2). Tai primena kitą teiginį apie Kristų, kuris sako, jog "ir jis lygiomis" prisiėmė žmogišką prigimtį (Žyd 2:14).

Kaip žydų vyriausieji kunigai tarpininkaudavo tik Dievo tautai, Izraeliui, taip ir Kristus yra tik dvasinio Izraelio Kunigas - t.y. tų, kurie pakrikštyti Kristuje ir supranta tikrąją Evangeliją. Jį mes turime kaip "didį kunigą Dievo namams", kuriuos sudaro tie, kas turėdėmi tikrąją Evangelijos viltį atgimė per krikštą (1 Pt 2:2-5). Todėl nuostabių Kristaus kunigystės privalumų suvokimas turėtų mus paskatinti pasikrikštyti į Jį; be šito Jis negali mums tarpininkauti.

Pasikrikštyje į Kristų, mes turėtume uoliai stengtis pilnai pasinaudoti Kristaus kunigyste; iš tikrųjų mums taip pat tenka ir tam tikros pareigos, į kurias turime atsižvelgti savo gyvenime. "Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką" (Žyd 13:15). Vykdydamas Savo planą Dievas tam ir padarė Kristų mūsų kunigu; todėl mes turėtume visuomet garbinti Dievą naudodamiesi priėjimu prie Jo, kurį mes turime per Kristų. Žyd 10:21-25 išvardina eilę pareigų, kurias mes turime Kristui būnant mūsų vyriausiuoju kunigu: "Mes turime ir didį kunigą Dievo namams:

1. "Todėl ateikime (prie Dievo) su tyra širdimi ir giliu tikėjmu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!" Supratę Kristaus kunigystę mes turėtume pasikrikštyti į Jį ("nuplovę kūną"), ir niekada neturėtume leisti nešvariai sąžinei atsirasti mumyse. Jei tikime Kristaus atpirkimu, tada jo aukos dėka mes suvienijami su Dievu.

2. "Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą". Mes neturėtume nukrypti nuo tikrojo mokymo, kurio dėka įgyjome Kristaus kunigystės supratimą.

3. "Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti... Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo". Mes turėtume noriai bendrauti su tais, kas supranta Kristaus kunigystę ir naudojasi ja; ypač tinka susirinkimas bendravimo apeigoms, kurių metu mes prisimename Kristaus auką (žr. 11.3.5 poskyrį).

Suvokę šiuos dalykus mes turėtume įgauti nuolankaus pasitikėjimo tuo, kad tikrai pasieksime išgelbėjimą, jei esame pakrikštyti ir liekame Kristuje: "Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto,kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku" (Žyd 4:16).