9.1 JĖZAUS PERGALĖ

Ankstesniame skyriuje parodėme, kad Jėzus turėjo mūsų žmogiškąją prigimtį ir buvo gundomas nusidėti kaip ir mes. Skirtumas tarp jo ir mūsų yra tas, jog jis visiškai nugalėjo nuodėmę; nors ir turėdamas nuodėmingą prigimtį, jis visada demonstruodavo tobulą charakterį. Vis didėjantis šio stebuklo suvokimas turėtų mums nepaliaujamai teikti įkvėpimo. Naujajame Testamente nuolat pabrėžiamas Kristaus charakterio tobulumas:

- Mes žinome Jį buvus "kaip ir mes visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį" (Žyd 4:15).

- Jis "nepažino nuodėmės". "Nėra jame nuodėmės" (2 Kor 5:21; 1 Jn 3:5).

- "Jis nepadarė nuodėmės ir jo lūpose nerasta klastos" (1 Pt 2:22).

- Sakoma jį buvus "šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių" (Žyd 7:26).

Iš Evangelijų aprašymų matyti, jog Kristaus amžininkai pripažindavo iš jo asmenybės trykštantį tobulumą, pastebimą žodžiuose ir veiksmuose. Piloto žmona pripažino jo teisumą ir nekaltumą (Mt 27:19), kareivis romėnas, stebėjęs kabančio ant kryžiaus Kristaus elgesį, taip pat turėjo pripažinti: "Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!" (Lk 23:47). Anksčiau savo gyvenime Jėzus metė žydams iššūkį klausdamas: "Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?" (Jn 8:46). Atsakymo nebuvo.

Dėl savo tobulo charakterio Jėzus buvo Dievo apsireiškimu kūne (1 Tim 3:16); jis veikė ir kalbėjo taip, kaip tai darytų Dievas, jei taptų žmogumi. Taigi jis buvo tobulas Dievo atspindys - "neregimojo Dievo atvaizdas" (Kol 1:15). Todėl mirtingiems žmonėms nėra reikalo materialiu regėjmu matyti Dievą. Kaip Jėzus paaiškino: "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums (t.y. mūsų materialioms akims) Tėvą'?" (Jn 14:9).

Mums, gyvenantiems nuodėmingame pasaulyje ir kamuojamiems savo pačių nuodėmingos prigimties, yra sunku pajusti ir įvertinti Kristaus dvasinės viršenybės pilnumą ir didybę; sunku patikėti, jog žmogus su mūsų prigimtim galėtų savo charakteryje pilnai atskleisti Dievo teisumą. Tam reikia daugiau tikro tikėjmo negu teologinės idėjos, esą Kristus buvo pačiu Dievu, priėmimui; todėl suprantama, kodėl klaidingos trejybės ir "Kristaus dieviškumo" doktrinos yra tokios populiarios - juk jas labai lengva priimti.

Kristus turėjo mirti, nes turėjo mūsų prigimtį. Per Mariją jis buvo Adomo palikuonis, o visi Adomo vaikai turi mirti (1 Kor 15:22). Visi Adomo palikuonis turėjo mirti dėl nuodėmės, nepaisant jų asmeninio teisumo: "Mirtis valdė... dėl vieno žmogaus (Adomo) nusidėjimo turėjo mirti daugelis... teismas virto pasmerkimu (mirčiai) dėl vieno (Adomo) kaltės... vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais", ir todėl turėjo mirti (Rom 5:14-19 plg. 6:23). Būdamas Adomo palikuonimi Kristus "tapo" "nusidėjėliu ir todėl turėjo mirti, kaip ir visi Adomo palikuonys, kurie dėl jo nuodėmės buvo pripažinti nusidėjėliais, vertais mirties. Dievas nepakeitė šios taisyklės, Jis leido Kristui ją patirti. "Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis (Dievas) dėl mūsų pavertė nuodėme" (2 Kor 5:21).

Neskaitant Jėzaus, visi kiti Adomo palikuonis nusipelno šios bausmės, nes mes visi esame nusidėję asmeniškai. Jėzus turėjo mirti, nes dėl jo žmogiškos prigimties jam taip pat galiojo Adomo palikuonims tekęs prakeikimas. Bet pats asmeniškai jis nebuvo padaręs nieko, verto mirties, todėl "Dievas jį prikėlė išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis" (Apd 2:24). Evangelija kalba apie Jėzų Kristų "šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi" (Rom 1:4). Taigi Kristus buvo šlovingai prikeltas būtent dėl savo tobulo charakterio, dėl savo "šventumo dvasios".

Kristus mirė ant kryžiaus ne vien tik dėl to, jog turėjo žmogišką prigimtį. Jis noriai atidavė savo tobulą gyvenimą kaip dovaną mums; Jis parodė savo meilę mums mirdamas "už mūsų nuodėmes" (1 Kor 15:3), ir žinodamas, kad per savo mirtį pelnys mums išgelbėjimą nuo nuodėmių (Ef 5:2,25; Apr 1:5; Gal 2:20). Būdamas tobulas, Jėzus galėjo nugalėti nuodėmės pasekmes šitaip tapdamas pirmuoju prisikėlusiu iš numirusių ir apdovanotu nemirtingumu asmenim. Todėl panašią prisikėlimo ir apdovanojimo viltį turi visi, kas susitapatino su Kristumi per krikštą ir savo gyvenime seka juo. Tame glūdi Kristaus prisikėlimo didybė ir svarba. Šitaip Dievas "laidavo", kad mes būsime prikelti ir teisiami (Apd 17:31), ir jei nuoširdžiai sekėme Kristaus pavyzdžiu, tapsime jo prisikėlimo dalininkais, "žinodami (užtikrintai), kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi" (2 Kor 4:14; 1 Kor 6:14; Rom 6:3-5). Kaip nusidėjėliai mes nusipelnome mirties (Rom 6:23). Bet dėl Kristaus tobulo gyvenimo, paklusnumo iki mirties ir prisikėlimo Dievas, sutinkamai su visais Savo principais, gali mums padovanoti amžinąjį gyvenimą.

Mūsų nuodėmių pasekmėmės pašalinti Dievas mums "įskaito teisumą" (Rom 4:6) jei mes tikime Jo pažadais dėl išgelbėjimo. Kaip žinome, atpildas už nuodėmę - mirtis, todėl jei tikrai tikime, kad Dievas išgelbės mus nuo šito, tada mes taip pat turime tikėti, jog Jis įskaitys mums teisumą, nors mes ir nesame teisiais. Kristus buvo tobulas; jei iš tikrųjų esame Kristuje, Dievas gali žvelgti į mus lyg mes būtume tobuli, nors asmeniškai mes ir nesame tokie. Dievas Kristų "dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu" (2 Kor 5:21), o Kristuje mes esame krikšto dėka, jei savo gyvenime sekame Kristaus pavyzdžiu. Taigi esantiems "Kristuje Jėzuje" jis "tapo... teisumu, pašventimu ir atpirkimu" (1 Kor 1:30,31); todėl sekanti eilutė skatina mus garbinti Kristų už jo pasiektus didingus dalykus: "Joje (Evangelijoje) apsireiškia Dievo teisingumas (teisumas) iš tikėjimo" (Rom 1:17). Taigi šių dalykų žinojimas yra būtinas tikros Evangelijos supratimui.

Visa tai tapo įmanoma Kristaus prisikėlimo dėka. Jis yra naujos dvasinės šeimos "pirmgimis", o tą šeimą sudarys tie, kas Kristaus pasiekimų dėka gaus nemirtingumą ir Dievo prigimtį (1 Kor 15:20; Kol 1:18 plg. Ef 3:15). Dėl Kristaus prisikėlimo Dievas gali nuteisinti tikinčiuosius Kristuje, nes jie apvelkami jo teisumu. Rom 4:25 kalba apie "Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti", o šis žodis reiškia "padaryti teisiais".

Norint iš tikrųjų įsitikinti, kad Dievas gali mus nuteisinti lyg mes būtume tobuli, reikia sąmoningo, apmąstyto tikėjimo šiais dalykais. Kristus gali pastatyti mus prie teismo krasės "savo šlovės akivaizdoje... nesuteptus", kad mes taptume "jo akyse šventi, tyri ir nekalti" (Jud 24 eil.; Kol 1:22 plg Ef 5:27). Turint omenyje mūsų nuodėmingą prigimtį ir nuolatines dvasines nesėkmes, reikia tvirto tikėjimo norint pasikliauti šiais dalykais. Tam nepakanka tiesiog pakelti ranką evangelizavimo susirinkime ar teoriškai pritarti vienai ar kitai doktrinai.

Tik tinkamo krikšto į Kristų dėka mes galime būti "Kristuje" apvilkti jo teisumu. Per krikštą mes susijungiame su jo mirtimi ir prisikėlimu (Rom 6:3-6), o šių dalykų dėka mes "nuteisinami" ir išlaisvinami iš nuodėmių (Rom 4:25).

Nuostabūs dalykai, aptarti šiame poskyryje, yra nepasiekiami, jei mes nesame pakrikštyti. Krikšto metu mes susijungiame su Kristaus krauju, pralietu ant kryžiaus; tikintieji "išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju" (Apr 7:14). Tada jie simboliškai apvelkami balta drobe, simbolizuojančia jiems "įskaitytą" Kristaus teisumą (Apr 19:8). Šie balti rūbai gali būti suteršti dėl mūsų nuodėmių (Jud 23 eil.); kai tas atsitinka po krikšto, mes vėl turime švariai juos išplauti Kristaus krauju prašydami Dievą atleidimo per Kristų.

Iš to seka, kad po krikšto mes ir toliau turime stengtis išlaikyti gautus palaiminimus. Reikia kasdien skirti kelias minutes savianalizei ir maldoje nuolat ieškoti atleidimo. Nuolankiai tą darydami mes būsime tikri, kad apvilkti Kristaus teisumu pateksime į Dievo Karalystę. Kiekvienas iš mūsų turi stengtis likti Kristuje iki savo mirties ar iki Kristaus sugrįžimo, "neturėdamas nuosavo teisumo... bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu" (Fil 3:9).

Nuolat kartojama, kad teisumas įskaitomas dėl tikėjimo, taigi išgelbėjimo mes jokiu būdu negalime užsidirbti patys; išgelbėjimas gaunamas per malonę: "Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais" (Ef 2:8,9). Kaip nuteisinimas bei teisumas, taip ir išgelbėjmas yra dovanos (Rom 5:17). Todėl bet kokį darbą krikščioniškoje tarnyboje mes turėtume daryti iš dėkingumo Dievui už tai, ką Jis mums padarė - nuteisino per Kristų šitaip suteikdamas mums galimybę išsigelbėti. Mirtinai pavojinga yra teigti, jog būsime išgelbėti dėl darbų. Taip mąstydami mes paprasčiausiai negausime išgelbėjmo; juk tai yra dovana, kurios negalime užsidirbti, su meile atliekami darbai tiktai išreiškia mūsų gilų dėkingumą. Tikras tikėjimas neišvengiamai turi darbus kaip priedą (Jok 2:17).