Papildymas 27: "Turėdamas Dievo prigimtį"

"Jėzus... turėdamas Dievo prigimtį,godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats savo, priimdamas tarno išvaizdą" (Fil 2:5-11). Remiantis šiomis eilutėmis įrodinėjama, jog Jėzus buvo Dievas, bet gimimo metu tapo žmogumi. Jei tas tiesa, tada viskas, kas pateikta 7 ir 8 skyriuose, taip pat turi būti aiškinama kažkaip kitaip. Dristame teigti, jog negalima vienos eilutės priešpastatyti bendrai Biblijos mokymo krypčiai. Reikšminga tai, kad čia yra praktiškai vienintelė Biblijos vieta, kuria remiantis galima kažkaip nušviesti "trūkstamą grandį" trejybės šalininkų aiškinime - kaip Jėzus, būdamas Dievu Danguje, tapo kūdikiu Marijos įsčiose. Tolesne analize siekiama parodyti, ką šios eilutės reiškia iš tikrųjų.

1. Šioje ištraukoje yra nemažai atrodytų visai nereikšmingų frazių, kurios akivaizdžiai prieštarauja trejybės idėjai:
a) "Todėl ir Dievas jį (Jėzų) išaukštino ir padovanojo jam vardą" (9 eil.). Taigi Jėzus neišaukštino pats savęs; tai padarė Dievas. Todėl jis nebuvo išaukštintas, kol Dievas jam to nepadarė jo prisikėlimo metu.
b) Visas Kristaus nusižeminimo procesas ir po to sekęs išaukštinimas turėjo pasitarnauti "Dievo Tėvo šlovei" (11 eil.). Todėl Dievas Tėvas nėra lygus su Sūnum.

2. Būtina atidžiai išnagrinėti šių eilučių kontekstą. Paulius nepradeda tiesiog iš niekur nieko kalbėti apie Jėzų. Šiek tiek aukščiau, Fil 1:27, Paulius pradeda nuo aiškinimo apie mūsų minčių, mūsų nusistaymo svarbą. Tas aiškinimas toliau pratęsamas 2 skyriaus pradžioje: "Laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą... žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus" (Fil 2:2-5). Taigi Paulius kalba apie tai, kaip yra svarbu turėti tokias mintis, tokį nusistatymą kaip Jėzaus, kuris pasireiškia nuolankiai su atsidavimu tarnaujant kitiems. Todėl ir po to sekančiose eilutėse aiškinama apie Jėzaus parodytą nuolankų nusistaymą, o ne kalbame apie kokį nors prigimties pakeitimą.

3. Jėzus turėjo "Dievo prigimtį". Kaip išsiaiškinome 8.3 poskyryje, Jėzaus prigimtis buvo žmogiška, taigi čia negali būti teigiama, jog Kristus turėjo dievišką prigimtį. Šios eilutės vertimas šičia nėra visiškai tikslus. (Tiksliau būtų: "turėdamas Dievo išvaizdą"). Tarp kitko, reikia pastebėti, jog daugelis šiuolaikinių vertimų, skirtų "lengvam skaitymui", ne visada perteikia tikslią graikiško teksto reikšmę, ir kai kada pateikia atpasakojimą, o ne vertimą. Fil 2:5-8 yra geras šito pavyzdis. Kaip ten bebūtų, tai nereiškia, jog norime sumenkinti jų vertę kitais atžvilgiais.

Žodis "prigimtis", arba tiksliau "išvaizda" (graikiškai "morphe") čia nereiškia esminės, nekintančios prigimties. Tai matyti iš Fil 2:7, kur sakoma, jog Kristus priėmė "tarno išvaizdą". Jis turėjo Dievo išvaizdą, bet prisiėmė tarno išvaizdą. Tarno nekintanti, esminė prigimtis nė kiek nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus prigimties. Išlaikydami harmoniją su kontekstu, mes galime drąsiai išaiškinti šį dalyką taip - nors Jėzus buvo tobulas ir turėjo visiškai tokias pat mintis ir nusistatymą kaip Dievas, bet jis buvo pasiryžęs elgtis kaip tarnas. Keliolika eilučių žemiau Paulius skatina mus "panašiai kaip jis (Kristus) numirti (Fil 3:10). Taigi mes turime įgauti "morphe", arba "išvaizdą", kurią Kristus pademonstravo mirdamas. Tai negali reikšti, jog mes turime įgauti prigimtį, kurią jis tada turėjo, kadangi mes jau turime žmogišką prigimtį. Mes neturime keistis, kad įgautume žmogišką prigimtį. Bet mes turime pakeisti savo mąstyseną, kad galėtume įgauti "morphe", arba nusistatymą, kurį Kristus turėjo mirdamas.

Graikiškas žodis "morphe" reiškia atvaizdas, atspaudas ar panašumas. Apie žmones kalbama, kad jie "dedąsi maldingi (išoriškai, t.y. demonstruoja tokią "morphe"; 2 Tim 3:5). Gal 4:19 aiškinama, kaip tikinčiuosiuose "išryškės Kristaus atvaizdas ("morphe")". Turėdamas tobulą charakterį ir tobulai dievišką mąstyseną bei nusistatymą, Jėzus turėjo "Dievo prigimtį", arba tiksliau "Dievo išvaizdą" ("morphe"). Dėl šito jis galėjo manyti kažkuria prasme esąs lygus Dievui. Ir vis dėlto Jėzus nelaikė savo lygybės su Dievu kažkuo, ko reikėtų "godžiai laikytis". Jei šis vertimas teisingas, jis visiškai atmeta teoriją, jog Jėzus buvo Dievas. Pagal šį vertimą išeina, kad Jėzus nė akimirka nesižavėjo mintimi būti lygiam su Dievu; jis žinojo esąs Dievo valdžioje.

4. Kristus "apiplėšė pats save". Čia daroma užuomina į pranašystę apie jo nukryžiavimą Iz 53:12 : "Jis atidavė save mirčiai". Jis priėmė "tarno išvaizdą" elgdamasis su savo pasekėjais kaip tarnas (Jn 13:14), ir tas labiausiai išryškėjo jam mirštant ant kryžiaus (Mt 20:28). Iz 52:14 pranašaujama apie Kristaus kančias ir sakoma, kad ant kryžiaus "jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta, o jo pavidalas nebepanašus į žmogų". Vis didėjantis nusižeminimas, net "iki mirties, iki kryžiaus mirties" vystėsi jame visą gyvenimą ir taip pat jam mirštant, bet ne gimstant. Kaip išsiaiškinome, šių eiučių kontekstas turi ryšį su Jėzaus nusistatymu ir mintimis, kurių nuolankumas mums buvo ir yra sektinas pavyzdis. Todėl ir šiose eilutėse turi būti kalbama Jėzaus gyvenimą žemėje, su mūsų žmogiška prigimtim, ir aiškinama apie tai, kaip jis nusižemino, kad mums padėtų, nepaisydamas to, jog jo nusistatymas ir mintys buvo visiškai kaip Dievo.

5. Jeigu Kristus savo prigimtimi buvo Dievas, o vėliau apleido tai ir prisiėmė žmogišką prigimtį, kaip kad bando šias eilutes interpretuoti trejybės šalininkai, tada gyvendamas žemėje Jėzus nebuvo "pats Dievas"; bet trejybės šalininkai vis tiek tiki jį buvus Dievu. Visa tai atskleidžia prieštaravimus, kurie atsiranda bandant prisitaikyti prie žmonių sukurtos sąvokos, tokios kaip trejybė.

6. Galiausiai dar šis tas dėl frazės "turėdamas Dievo prigimtį". Graikiškas žodis, verčiamas žodžiu "turėdamas", nereiškia "turėdamas pagal kilmę, nuo amžinybės".Tas pats graikiškas žodis vartojamas Apd 7:55 kalbant apie Steponą, kuris buvo "kupinas Šventosios Dvasios". Jis buvo kupinas Šventosios Dvasios tuo momentu ir dar kažkiek laiko prieš tai; bet jis nebuvo visada kupinas jos. Daugiau panašių pavyzdžių galima rasti Apd 2:30 bei Gal 2:14. Todėl savo gyvenimo žemėje metu "turėdėmas Dievo prigimtį" Kristus tiesiog turėjo tokį nusistatymą ir mintis kaip Dievas; tai visiškai nereiškia, kad visa tai jis turėjo nuo pradžių pradžios.