8.4 Jėzaus žmogiškumas

Evangelijos pateikia daug pavyzdžių, iš kurių matyti, jog Jėzus tikrai turėjo žmogišką prigimtį. Aprašoma, kaip būdamas nuvargęs jis turėjo prisėsti ir atsigerti iš šulinio (Jn 4:6). "Jėzus pravirko" mirus Lozoriui (Jn 11:35). Jo galutinių kančių aprašymas turėtų būti daugiau negu pakankamas jo žmogiškumo įrodymas: "Dabar mano siela sukrėsta" prisipažino jis, kai meldėsi prašydamas Dievo išgelbėti jį nuo mirties ant kryžiaus (Jn 12:27). Jis "meldėsi: 'Mano Tėve, jeigu įmanoma teaplenkia mane ši (kančių ir mirties) taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu'" (Mt 26:39). Taigi kai kuriais atvejais Kristaus troškimai ir valia skyrėsi nuo Dievo valios.

Visą savo gyvenimą Kristus buvo pavedęs savo valią Dievo valiai ruošdamasis galutiniam kryžiaus išbandymui. "Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs" (Jn 5:30). Skirtumas tarp Kristaus valios ir Dievo valios pakankamai aiškiai įrodo, jog Jėzus nebuvo Dievas.

Iš mūsų tikimasi, kad per savo gyvenimą mes augsime Dievo pažinime, besimokydami iš mums tenkančių išbandymų. Čia Jėzus yra mūsų didysis pavyzdis. Kaip ir mes, jis iš karto neturėjo pilno Dievo pažinimo, įžiebto jame. Nuo vaikystės "Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse" (Lk 2:52). "Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties" (Lk 2:40). Šios dvi eilutės sugretina Kristaus fizinį augimą ir jo dvasinį vystymąsį; jis augo ir fiziškai, ir dvasiškai. Tai būtų neįmanomą, jei "Sūnus yra Dievas", kaip remdamasis "Trejybė" dogma teigia Atanazo Tikybos išpažinimas. Netgi savo gyvenimo pabaigoje Kristus prisipažino nežinąs tikslaus savo antrojo atėjimo laiko, nors Tėvas žinąs (Mk 13:32).

Paklusnumo Dievo valiai mes visi turime mokytis tam tikrą laiko tarpą. Kristus taip pat turėjo mokytis praklusti Tėvo valiai, kaip ir kiekvienas sūnus. "Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo, ir pasidaręs tobulas (t.y. dvasiškai subrendęs) visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi" dėl savo pilno ir išbaigto dvasinio brandumo (Žyd 5:8,9). Fil 2:7,8 eil. (plačiau išaiškintos 27 Papildyme) aprašo tą patį Jėzaus dvasinio augimo procesą, pasiekiantį kulminaciją jam mirštant ant kryžiaus. Jis "apiplėšė pats savo, priimdamas tarno išvaizdą... jis nusižemino tapdamas klusnus... iki kryžiaus mirties". Čia vartojami žodžiai parodo, kaip Jėzus sąmoningai ėjo pirmyn savo dvasiniame vystymesi, vis labiau ir labiau nusižemindamas, kol galiausiai mirdamas ant kryžiaus tapo "klusnus" Dievo troškimams. Taigi teisingai priimdamas savo kentėjimus jis "pasidaręs tobulas".

Iš to matyti, jog Jėzus turėjo pats sąmoningai siekti teisumo; jokiu būdu jis nebuvo Dievo verčiamas tą daryti, nes tada jis būtų tiesiog marionetė. Jėzus iš tiesų mylėjo mus, ir dėl šios priežasties atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Nebūtų prasmės nuolat akcentuoti Kristaus meilę mums, jei mirti ant kryžiaus jį būtų privertęs Dievas (Ef 5:2,25; Apr 1:5; Gal 2:20). Jeigu Jėzus būtų Dievu, jis neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik būti tobulam ir vėliau mirti ant kryžiaus. Bet kaip tik tai, kad Jėzus turėjo tą pasirinkimą, įgalina mus suvokti jo meilę ir užmegzti asmeninius santykius su juo.

Būtent dėl Kristaus pasiryžimo laisvanoriškai atiduoti savo gyvybę Dievas šitaip juo gėrėjosi: "Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę... Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu" (Jn 10:17,18). Sunku būtų suprasti, kodėl Dievui taip patiko Kristaus laisvanoriškas paklusnumas, jei Jėzus buvo Dievas, įgavęs gyvenimui žemėje žmogaus išvaizdą vien tik tam, kad simboliškai parodyti kažkokį ryšį su nuodėmingu žmogumi (Mt 3:17; 12:18; 17:5). Šie Tėvo pasigėrėjimo Sūnaus paklusnumu aprašymai pakankamai gerai įrodo, jog Kristus turėjo galimybę nepaklusti, bet sąmoningai pasirinkdavo paklusnumą.

Ar Kristui reikėjo išgelbėjimo

Dėl savo žmogiškosios prigimties Jėzus patirdavo nedidelius negalavimus, nuovargį ir t.t., kaip ir mes. Taigi jeigu jis nebūtų miręs ant kryžiaus, jis vistiek būtų miręs dėl kokios nors kitos priežasties, pvz. nuo senatvės. Iš to matyti, jog Dievui reikėjo Jėzų išgelbėti nuo mirties. Puikiai tą suprasdamas, Jėzus "siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu ir ašaromis į tą (Dievą), kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo" (Žyd 5:7). Taigi Kristus turėjo maldauti Dievą išgelbėjimo nuo mirties, ir šis faktas atmeta bet kokią galimybę teigti, jog Jėzus buvo Dievo asmuo. Po Kristaus prisikėlimo "mirtis jam nebeturi galios" (Rom 6:9); iš to galima numanyti, kad prieš prisikėlimą turėjo.

Daugelyje psalmių pranašaujama apie Jėzų; jei Naujajame Testamente kalbant apie Kristų iš kokios nors psalmės cituojamos kelios eilutės, tai būtų visai pagristas dalykas pripažinti, jog daugelyje kitų eilučių iš tos pačios psalmės irgi kalbama apie jį. Yra daug vietų, kur pabrėžiama, kad Kristui reikėjo gauti išgelbėjimą iš Dievo:

- Ps 91:11,12 cituojama kalbant apie Jėzų Mt 4:6. Ji pranašauja, kaip Dievas suteiks Jėzui išgelbėjimą: "Aš pasotinsiu jį ilgu amžiumi (t.y. amžinuoju gyvenimu), ir duosiu jam matyti mano išgelbėjimą".

- Ps 69:21 kalba apie Kristaus nukryžiavimą (Mt 27:34); visa psalmė aprašo Kristaus mintis ant kryžiaus: "Gelbėk mane, Dieve... prisiartink prie mano sielos ir atpirk ją... tegu gina mane tavo pagalba, Dieve" (1,19,30 eil.).

- Ps 89 komentuoja Dievo pažadus dėl Kristaus, duotus Dovydui. 27 eil. pranašauja apie Jėzų: "Jis šauks mane (Dievą): 'Tu mano Tėvas, mano Dievas ir mano išgelbėjiimo uola'".

Dievas išgirdo Kristaus maldas, kuriose buvo prašoma išgelbėjimo. Viena svarbiausių Naujojo Testamento temų yra ta, kad Dievas prikėlė Jėzų ir pašlovino jį nemirtingumu:

- "Dievas prikėlė Jėzų... Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją" (Apd 5:30,31).

- "Dievas pašlovino savo tarną Jėzų... kurį Dievas prikėlė iš numirusių" (Apd 3:13,15).

- "Tą Jėzų Dievas prikėlė" (Apd 2:24,32,33).

- Jėzus pats visa tai pripažino prašydamas Dievo pašlovinti jį (Jn 17:5 plg. 13:32; 8:54).

Jeigu Jėzus buvo pats Dievas, tada visi šie akcentai tampa nesuprantami, kadangi Dievas negali mirti. Jėzui nereikėtų išgelbėjimo, jei jis būtų Dievas. Būtent Dievas išaukštino Jėzų, o tai rodo Dievo viršenybę ir skirtumą tarp Dievo ir Jėzaus. Kristus jokiu būdu negalėjo būti "pats ir amžinasis Dievas su dviem... prigimtim... Dieviškąja ir žmogiškąja", kaip teigia pirmas iš 39 Anglijos Bažnyčios Straipsnių. Pagal pačią šio žodžio reikšmę bet kokia būtybė gali turėti tik vieną prigimtį. Drįstame manyti pateikę daugiau negu pakankamai įrodymų, jog Kristus turėjo mūsų žmogiškąją prigimtį.