8.3 Jėzaus prigimtis

Žodis "prigimtis" reiškia tai, kuo mes iš prigimties esame savo esmėje. Kaip išsiaiškinome 1 skyriuje, Biblijoje kalbama tik apie dvi prigimtis - Dievo ir žmogaus. Pagal prigimtį Dievas nemiršta, negali būti gundomas ir t.t. Akivaizdu, kad gyvendamas žemėje Kristus neturėjo Dievo prigimties. Todėl jis turėjo vien tik žmogiškąją prigimtį. Iš žodžio "prigimtis" apibrėžimo turėtų būti aišku, jog Kristus negalėjo vienu metu turėti dviejų prigimčių. Būtinai reikėjo, kad Kristus būtų gundomas kaip mes (Žyd 4:15). Sėkmingai įveikdamas gundymus jis pelnė mums atleidimą. Pikti troškimai, sudarantys mūsų gundymo pagrindą, kyla iš mūsų vidaus (Mk 7:15-23), iš mūsų žmogiškosios prigimties (Jok 1:13-15). Todėl reikėjo, kad Kristus turėtų žmogiškąją prigimtį ir galėtų patirti bei įveikti šias pagundas.

Štai kaip plačiai tas išdėstyta Žyd 2:14-18:

"Kadangi vaikų (mūsų) kraujas ir kūnas (žmogiška prigimtis) bendri, tai ir jis (Kristus) lygiomis juos pasiėmė, kad mirtimi sunaikintų... velnią... Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys (jų prigimtis). Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi".

Šiose eilutėse ypatingai pabrėžiama, jog Jėzus turėjo žmogiškąją prigimtį: "ir jis lygiomis juos pasiėmė" (Žyd 2:14). Net trys žodžiai šioje frazėje atkreipia dėmesį į šį faktą. Žyd 2:16 panašiai teigiama Kristų neturėjus angeliškos prigimties, kadangi jis buvo Abraomo palikuonis, kuris atėjo atnešdamas išgelbėjimą daugybei tikinčiųjų, tapsiančių Abraomo palikuonimis. Taigi Kristus privalėjo turėti žmogiškąją prigimtį. "Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius" (Žyd 2:17), tam kad Dievas galėtų dovanoti mums atleidimą per Kristaus auką. Todėl sakyti Jėzų nebuvus pilnai žmogiškos prigimties reiškia nežinoti Kristaus gerosios naujienos pačių pagrindų.

Kada krikštyti tikintieji nusideda, jie gali maldoje kreiptis į Dievą, išpažindami per Kristų savo nuodėmes (1 Jn 1:9); Dievas žino, jog Kristus taip pat būdavo gundomas nusidėti, kaip ir jie, bet likdavo tobulas ir įveikdavo tas pačias pagundas, kurių neįveikė jie. Dėl šito "Dievas Kristuje" gali mums atleisti (Ef 4:32). Todėl yra nepaprastai svarbu suprasti, jog Kristus buvo gundomas kaip ir mes, o kad tai būtų įmanoma, jis privalėjo turėti žmogišką prigimtį. Kaip aiškiai teigiama Žyd 2:14, tai tapo įmanoma, nes Kristus prigimtis buvo "kraujas ir kūnas". "Dievas yra Dvasia" (Jn 4:24) pagal prigimtį, ir nors fiziškai Jis turi kūną, bet kaip "Dvasia" yra bekūnis (Lk 24:39). Tuo tarpu Kristaus prigimtis - "kūnas", taigi gyvendamas žemėje jis jokiu būdu negalėjo turėti Dievo prigimties.

Visos ankstesnės žmonių pastangos laikytis Dievo žodžio, t.y. pilnai įveikti pagundą, žlugdavo. Todėl Dievas "atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne" (Rom 8:3).

"Nuodėmė" reiškia mums būdingą polinkį nusidėti, kurį mes turime iš prigimties. Mes jau esame ne kartą davę jam valią ir toliau taip darome, o "atpildas už nuodėmę yra mirtis". Kad išeiti iš šios keblios padėties žmogui reikėjo išorinės pagalbos. Pats jis vargu ar galėjo pasiekti tobulumą; juk nebuvo ir nėra kūno galioje atpirkti kūną. Todėl Dievas įsikišo ir davė mums Savo Sūnų "nuodėmingo kūno pavidalu" su visom tom paskatom nusidėti, kurias ir mes turime. Kitaip nei kiti žmonės, Kristus įveikė visas pagundas, nors kaip ir mes Jis turėjo panašią galimybę suklysti bei nusidėti. Rom 8:3 Kristaus žmogiška prigimtis apibūdinama kaip "nuodėmingas kūnas". Šiek tiek aukščiau Paulius sako, jog "kūne negyvena gėris", nes kūnui yra būdinga maištauti prieš paklusnumą Dievui (Rom 7:18-23). Po šių žodžių dar nuostabiau yra skaityti Rom 8:3 apie Kristaus "nuodėmingą kūną". Jėzus sėkmingai įveikė tą kūną, o būtent dėl to mes ir turime galimybę išsigelbėti nuo savo kūno. Jėzus puikiai suvokė savo prigimties nuodėmingumą. Į jį kartą buvo kreiptasi žodžiais "Gerasis Mokytojau" manant, jog jis buvo "geras" arba tobulas iš prigimties. Jėzus atsakė: "Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras tik vienas Dievas" (Mk 10:17,18). Kitai progai pasitaikius žmonės pradėjo liudyti apie jo didybę dėl visos eilės nepaprastų stebuklų, kuriuos jis buvo padaręs. Bet Jėzus tuo nesinaudojo, nes "gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo kas yra žmogaus viduje" (Jn 2:23-25). Puikiai pažindamas žmogišką prigimtį ("jis pats žinojo kas yra žmogaus viduje") Kristus nenorėjo pats asmeniškai būti žmonių giriamas dėl kokių nors savo nuopelnų, nes jis žinojo, kokia bloga buvo jo prigimtis.