Papildymas 22: Jėzaus istoriškumas

Kai kas tvirtina, kad nėra įrodymų, jog Jėzus iš Nazareto kada nors gyveno, bet tada sunku paaiškinti patį krikščionybės egzistavimą. Vargu, ar kas nors patikės, kad per paskutinius 2000 metų milijonai žmonių savo tikėjimą grindė tokiu asmeniu, kuris niekada neegzistavo, ir negana to, jie turėjo tokį tvirtą tikėjimą šiuo žmogumi, kad skleidė jį po visą pasaulį, nepaisydami persekiojimų ir mirties. Krikščionys ir žydai paprastai be vargo pripažista, kad Mahometas tikrai kažkada gyveno, nors jie ir atmeta jo pretenzijas bei mokymą. Iš tikrųjų, nereikalaudami ypatingų įrodymų mes sutinkame, kad žinomiausi istoriniai veikėjai egzistavo. Bet analizuojant plačiai žinomus istorinius įvykius, pvz. 1066 įvykusį Hastingso mūšį, dažnai išaiškėja, kad yra gana sunku surasti tvirtus to įrodymus.

Tas faktas, jog kai kas taip energingai neigia patį Jėzaus iš Nazareto egzistavimą, tikrai rodo perdėtą neigiamą reakciją ir norą rasti patogų pasiteisinimą, kad būtų galima nesiskaityti su priežastimis, dėl kurių reikėtų Jėzų priimti kaip Mesiją. Tas pasirodys iš tikrųjų teisinga, jeigu turėsime omenyje, kad piramame amžiuje patys žydai tikėjo egzistavus žmogų vardu Jėzus. Žemiau pateikiami istoriniai įrodymai, patvirtinantys Jėzaus iš Nazareto egzistavimą, kurie rodo, kad jo jokiu būdu negalima laikyti žmonių teologiniu išradimu. Šiame skyriuje pateikiama daug naudingos informacijos, paimtos ir Gario Habermano knygos "Ancient Evidence For The Life Of Jesus" ("Senoviniai Jėzaus gyvenimo įrodymai").

1) Tacitas buvo romėnų istorikas, kuris abiejose savo didelėse knygose, pasakojančiose apie pirmąjį šimtmetį po Kr. ("Analai" ir "Istorijos") mini Jėzų ir krikščionis. "Analuose" (apie 115 m. po Kr.) jis rašė apie "žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti". Imperatorius Tiberijus valdė 14-27 m. po Kr., ir rašoma, kad Kristus buvo nužudytas tuo laikotarpiu. Tacitas dar rašo, jog tų žmonių tikėjimas "vėl atgijo ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje". Toliau jis mini, kad krikščionys buvo visuotinai neapkenčiami, ir daugelis jų Romoje buvo nubausti mirtimi. Visa tai atitinka Naujajame Testamente randamus aprašymus, iš kurių matyti, jog Jėzus, jo mokiniai bei apaštalai pirmiausia skleidė savo mokymą Judėjoje, o paskui ir visoje Romos imperijoje, įskaitant pačią Romą, sutikdami savo kelyje įnirtingą pasipriešinimą.

2) Svetonijus, kitas romėnų istorikas, šitaip rašė apie Klaudijaus valdymą (41-54 m. po Kr.): "Kadangi žydai, kurstomi Chrestuso, nuolat drumstė tvarką, jis (Klaudijus) išvarė juos iš miesto". "Chrestusas" - tai kitoks vardo "Kristus" užrašymas. Tarp kitko, Apd 18:2 aprašoma, kaip žydų sutuoktinių pora, kurių vardai buvo Akvila ir Priskilė, turėjo išvykti iš Romos, nes ten pradėta persekioti žydus. Toliau Svetonijus dar rašo apie krikščionių persekiojimus Nerono laikais: "Po didžiojo Romos gaisro... Taip pat buvo baudžiami krikščionys, sekta, išpažistanti naują ir kenksmingą religinį tikėjimą". Taigi pirmame amžiuje po Kr. egzitavo grupė, vadinama "krikščionimis". Ši nuoroda duoda pagrindą teigti, kad prieš tai tame pat šimtmetyje egzistavo asmuo vardu "Kristus".

3) F.F. Briusas ("Krikščionybės atsiradimas" 29,39 psl.) atkreipia dėmesį į tą faktą, kad esama nuorodų į 52 m. po Kr. istoriko vardu Talus parašytą Viduržemio jūros regiono rytinės dalies istoriją. Kitoje savo knygoje ("Dokumentai apie Naująjį Testamentą" 113 psl.) Briusas nurodo, kad mokslininkas vardu Julijus Afrikietis išjuokė Taluso žodžius, aprašančius Kristaus nukryžiavimo metu užslinkusią tamsą, aiškindamas tą dalyką saulės užtemimu. Iš to galima numanyti, jog Taluso aprašytas Jėzaus nukryžiavimas turėjo įvykti anksčiau, t.y. prieš 52 m. po Kr., kuomet Talusas parašė savo istoriją.

4) Romėnų valdžios pareigūnas Plinijus plačiai kalba apie labai aktyvią žmonių grupę, egzistavusią pirmojo amžiaus pabaigoje. Tie žmonės vadinos krikščionimis. Plinijos aprašo, kaip jie atlikinėdavo atminimo apeigas: "Jie turėjo įproti susitikinėti tam tikrą nustatytą dieną prieš saulėtekį ir eilėmis giedoti giesmę Kristui" ("Plinijaus laiškai", X:96). Romos imperatoriai Trajanas ir Adrianas taip pat kalbėjo apie savo problemas bendraujant su krikščionimis (žr. atitinkamai "Plinijaus laiškai", X:97, ir Eusebijaus "Bažnyčios istorija", IV:IX). Šios grupės egzistavimas nuo pimojo šimtmečio ir jų išskirtinė kantrybė persekiojimų metu liudija, kad jie buvo realios istorinės asmnybės, gyvenusios pirmame amžiuje, pasekėjai.

5) Žydų šventoji knyga Talmudas 43a sinedrione mini Jėzaus mirtį. Pripažistama, kad ši Talmudo dalis priklauso ankstyvajam šios knygos sudarymo periodui (t.y. 70-200 m. po Kr.). Ten sakoma: "Paschos išvakarėse Ješu (Jėzus) buvo pakartas. Likus keturiasdešimčiai dienu iki bausmės įvykdymo išėjo šauklys ir garsiai skelbė: 'Jį ruošiasi užmėtyti akmenimis, kadangi jis užsiiminėjo burimais ir kurstė izraelitus atsitraukti nuo tikėjimo. Kiekvienas, kas gali ką nors pasakyti jo naudai, teateina ir teapgina jį.' Bet kadangi dėl jo nieko nebuvo padaryta, jis buvo pakartas Paschos išvakarėse." Žodį "pakarti" ("pakabinti") galima suprasti kaip "nukryžiuoti" - jis panašiai varojamas Naujajame Testamente (Gal 3:13). Šioje ištraukoje rašoma, jog žydai norėjo Jėzų užmėtyti akmenimis (matyt, pagal Mozės Įstatymą?), bet paskui sakoma, kad iš tikrųjų jis buvo pakartas. Naujajame Testament randamas aprašymas paaiškina šitą dalyką. Ten nurodoma, jog norėdami įvykdyti mirties nuosprendį Jėzui, žydai turėjo paklusti romėnų įstatymams - pakarti jį (t.y. pakabinti ant kryžiaus).

43a sinedrione taip pat sakoma, kad penki Jėzaus mokiniai buvo nuteisti ir pasmerkti myriop. Tas vėlgi parodo, jog žydai tradiciškai tikėjo istoriniu Jėzaus egzistavimu. 106b sinedrione netgi sakoma, kad Jėzus mirė būdamas 33 metų; tai tiksliai atitinka Naujojo Testamento duomenis. Mejeris ("Pirmosios velykos") cituoja penktame amžiuje parašytą žydų dokumentą "Toledoth Jesu", kuriame tvirtinama, kad mokiniai bandė pavogti Jėzaus kūną po jo mirties, bet sodininkas vardu Judas sužinojęs apie jų planus perkėlė Jėzaus kūną kitur ir vėliau perdavė jį žydams. Justinas Kankinys 150 m. po Kr. rašė, kad žydai išsiuntė ypatingus pasiuntinius, kurie skelbė, jog Jėzaus kūnas buvo pavogtas ("Dialogas su Trifonu"), ir Tertulijanas ("Apie reginius"), rašęs 200 m. po Kr., teigia panašiai. Taigi visi šitie duomenys liudija, kad pirmaisiais šimtmečiais po Kr. žydai tikėjo istorinio Jėzaus egzistavimu bei smurtine mirtimi.

6) Graikų dramaturgas Lucianas, rašęs antrajame amžiuje, išjuokia krikščionis, kurie "iki šios dienos garbina žmogų, (kuris) buvo nukryžiuotas" (Lucianas, "Svetimšalio mirtis" iš "Luciano veikalai").

7) Žinomiausias pirmojo amžiaus istorikas yra Juozapas. Savo knygoje "Senovės paminklai" jis mini Jokūbą, "Jėzaus, kurį vadino Kristumi, brolį". Taip pat ir kitoje tos pačios knygos dalyje jis kalba apie Jėzų tokiais žodžiais, kurie patvirtina Naujajame Testamente pateiktą Jėzaus paveikslą: "Maždaug šiuo metu buvo Jėzus, išmintingas žmogus... Nes jis buvo tuo, kas vykdė nuostabius darbus... Jis buvo Kristus... jis pasirodė jiems gyvas trečiąją dieną, kaip Dievo pranašai buvo išpranašavę šiuos bei dešimtį tūkstančių kitų nuostabių dalykų apie jį".

Ši ištrauka pateikia tokį tikslų aprašymą, kad kai kas teigia ją esant daug vėlesniu prierašu. Bet vis dėlto šią ištrauką galima naudoti paremiant tvirtinimą, kad pirmame amžiuje gyveno žmogus vardu Jėzus iš Nazareto. Tą patvirtina šie duomenys:

- Eusebijus ("Bažnyčios istorija", 1:XI) cituoja šį Juozapo knygos skyrių.

- Įžymūs mokslininkai pripažista, kad minėta ištrauka tikrai priklauso pradiniam autentiškam tekstui, ir gali įrodyti, jog tas skyrius parašytas tokiu pačiu stiliumi, kaip ir likusioji Juozapo knygos dalis (Žr. Danielius Ropsas "Jėzaus amžininkų tylėjimas"; Dž. N. D. Andersonas "Krikščionybė: istorijos liudininkė"; F.F. Briusas "Dokumentai apie Naująjį Testamentą").

- Tekste nėra duomenų, patvirtinančių, jog ši ištrauka - tai vėlesnis prierašas.

- Profesorius Šlomo Pains tvirtina, kad buvo surastas Juozapo knygos arabiškas leidinys, kuris greičiausiai turėjo būti autentiškas. Ten randama aukščiau minėta ištrauka, tik joje taip akivaizdžiai nekalbama apie Jėzaus prisikėlimą ir jo mesijizmą, kaip kad aukščiau pateiktoje ištraukoje. Tą galima suprasti, jeigu atsižvelgsime į tai, kad Juozapas buvo žydu. Pirmą kartą apie savo radinį Pains viešai paskelbė "New York Times" laikraštyje 1972 m. vasario 12 dieną, kur pateikė mūsų svarstomą ištrauką apie Jėzų iš Juozapo knygos arabiško leidimo: "Tuo metu buvo išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. Ir jo elgesys buvo geras, ir jis buvo žinomas kaip geradėjas. Ir daugelis žmonių tarp žydų ir kitų tautų tapo jo mokiniais. Pilotas pasmerkė jį nukryžiavimui ir mirčiai. O tie, kas tapo jo mokiniai, neatsižadėjo jo mokymo. Jie sakė, kad jis pasirodė jiems praėjus trims dienoms po nukryžiavimo, ir kad jis buvo gyvas; iš to sprendžiant, jis tikriausiai buvo Mesijas, apie kurį pranašai pasakoja nuostabius dalykus." Šis aprašymas puikiai atitinka tą, kuris pateikiamas Naujajame Testamente.