7.1 Senojo Tesatmento pranašystės apie Jėzų

3 skyriuje išaiškinta, kad Dievo sukurtame žmonių išgelbėjimo plane centrinė figūra yra Jėzus Kristus. Pažaduose, kurie buvo duoti Ievai, Abraomui ir Dovydui, apie Jėzų kalbama kaip apie tiesioginį jų palikuonį. Iš tikrųjų visas Senasis Testamentas liudija ir pranašauja apie Kristų. Mozės Įstatymas, kuriam izraelitai turėjo paklusti iki Kristaus pasirodymo, nuolat pranašavo apie Jėzų: "Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų" (Gal 3:24). Štai per žydų Paschą (Velykas) reikėdavo papjauti avinėlį be trūkumų (Iš 12:3-6); šis avinėlis simbolizavo Jėzaus auką: "Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę" (Jn 1:29; 1 Kor 5:7). Aukojami gyvūnai turėdavo būti "be kliaudos" (Iš 12:5 plg. 1 Pt 1:19), kas liudijo apie nepriekaištingą Jėzaus charakterį.

Psalmėse ir Senojo Testamento pranašų knygose gausu pranašysčių apie tai, koks bus Mesijas. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į tai, kaip jis mirs. Žydų atsisakymas priimti idėją apie mirštantį Mesiją gali būti paaiškinamas tik jų nedėmesingu požiūriu į šias pranašystes. Žemiau pateikiamos kelios iš jų:

Senojo Testamento pranašystė	Išsipildymas Kristuje
"Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" (Ps 22:1).	Šiuos žodžius Kristus ištarė ant kryžiaus (Mt 27:46).
"Aš - ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas. Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą: 'Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį'" (Ps 22:7-9).	Izraelitai piktžodžiavo Jėzui ir šaipėsi iš jo (Lk 23:35; 8:53). Jie kraipė galvas (Mt 27:39) ir taip kalbėjo Jėzui kabant ant kryžiaus.
"Prie gomurio limpa liežuvis... Jie pervėrė mano rankas ir kojas" (Ps 22:16,17).	Tai išsipildė, kuomet Kristus ant kryžiaus ištroško (Jn 19:28). Rankų ir kojų pervėrimas reiškią būdą, kuris buvo panaudotas nukryžiavimui.
"Drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą" (Ps 22:19).	Tikslus šių žodžių išsipildymas aprašytas Mt 27:35.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad Ps 22:23 eilutė cituojama Žyd 2:12 pritaikant ją būtent Jėzui.

"Svetimas tapau savo broliams, pašalinis - mano motinos vaikams. Uolumas dėl tavo namų sugraužė mane" (Ps 69:8,9).	Šie žodžiai gerai aprašo jausmą, kurį Kristus patyrė, kai tapo tarsi svetimas savo broliams žydams ir net savo šeimai (Jn 7:3-5; Mt 12:47-49). Jie cituojami Jn 2:17..
"Vietoj maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu" (Ps 69:22).	Tai įvyko, kai Kristus buvo ant kryžiaus (Mt 27:34).

Visas Izaijo knygos 53 skyrius - tai nuostabi pranašystė apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Kiekviena jos eilutė tiksliai išsipildė. Štai tik du pavyzdžiai:

"Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos" (Iz 53:7).	Kristus, Dievo Avinėlis, teismo metu tylėjo (Mt 27:12,14).
"Buvo skirtas su bedieviais jo kapas, bet buvo su turtingu po jo (savo) mirties" (Iz 53:9).	Jėzus buvo nukryžiuotas kartu su plėšikais (Mt 27:38), bet jį palaidojo turtingo žmogaus kape (Mt 27:57-60).

Todėl nenuostabu, kad Naujasis Testamentas mums primena, jog Senojo Testamento "įstatymu ir pranašais" grindžiamas mūsų supratimas apie Kristų (Apd 26:22; 28:23; Rom 1:2,3; 16:25,26). Jėzus pats perspėjo, kad jei mes teisingai nesuprasime "Mozės ir pranašų", tada negalėsim suprati ir Jo (Lk 16:31; Jn 5:46,47).

Taigi Mozės Įstatymas liudijo apie Kristų, o pranašai pranašavo apie jį. Šis faktas pakankamai gerai įrodo, kad iki savo gimimo Kristus neegzistavo fiziškai. Klaidingas mokymas, esą Kristus "egzistavo" fiziškai iki savo gimimo, paverčia absurdu nuolat kartojamus pažadus apie tai, kad jis bus Ievos, Abraomo bei Dovydo palikuonis. Jei jis jau būtų egzistavęs danguje tuo metu, kai buvo duodami šie pažadai, tada Dievas klystų žadėdamas šiems žmonėms palikuonį, kuris bus Mesijas. Jėzaus genealogijos, pateiktos Mt 1 ir Lk 3 skyriuose, parodo, kad savo kilme jis susijęs su žmonėmis, kuriems Dievas buvo davęs šiuos pažadus.

Dovydui duotas pažadas apie Kristų atmeta bet kokią jo fizinio egzistavimo galimybę tuo metu, kai šis pažadas buvo duodamas: "Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų... Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus" (2 Sam 7:12,14). Atkreipkite dėmesį, jog čia vardojamas būsimasis laikas. Kadangi Dievas bus Kristaus Tėvas, tai neįmanoma įsivaizduoti, jog Dievo Sūnus jau egzistavo šių pažadų davimo metu. Kalbama apie palikuonį, "išėjusi iš tavo strėnų", kas parodo, jog jis turi būti fizinis Dovydo palikuonis tiesiogine prasme. "Dovydui Viešpats tiesoje yra prisiekęs... tavo palikuonį pasodinsiu į tavąjį sostą" (Ps 132:11).

Dalinai šis pažadas išsipildė Saliamono asmenyje, bet kadangi tuo metu, kai buvo duodamas šis pažadas, jis jau egzistavo fiziškai (2 Sam 5:14), tai visiškas šio pažado išsipildymas įvyko tiktai Kristuje, kuris buvo fizinis Dovydo palikuonis ir tuo pat metu Dievo Sūnus (Lk 1:31-33). "Aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą" (Jer 23:5), t.y. Mesiją.

Būsimasis laikas taip pat naudojamas ir kitose pranašystėse apie Kristų. Žodžiai "Aš pažadinsiu jiems (Izraeliui) iš jų brolių tarpo pranašą, panašų į tavę (Mozę)" (Įst 18:18), cituojami Apd 3:22,23, ir tuo pranašu vadinamas Jėzus. "Štai mergelė (Marija) taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu" (Iz 7:14). Aišku, kad tai išsipildė gimus Kristui (Mt 1:23).