7.3 Kristaus vieta Dievo plane

Dievas neplanuoja paskubomis, ir vėliau, besivystant žmonijos istorijai, Jis nekeičia Savo planų. Nuo pačios pasaulio sutvėrimo pradžios Jis jau turėjo paruoštą galutinį planą (Jn 1:1). Taigi Jis norėjo turėti Sūnų nuo pat pradžių. Dieviškas planas, susijęs su išgelbėjimu Kristuje, įvairiais aspektais atsiskleidžia visame Senajame Testamente.

Mes dažnai pažymėdavome, kad per pažadus, pranašystes ir Mozės Įstatymo provaizdžius Senajame Testamente kiekvieną kartą atskleidžiami Dievo ketinimai, susiję su Kristumi. Netgi pasaulį Dievas sutvėrė todėl, kad žinojo, jog turės Sūnų (Žyd 1:1,2, graikiškas tekstas; lietuvišką frazę "per kurį sutvėrė pasaulius" geriau būtų versti "dėl kurio sutvėrė pasaulius"). Būtent dėl Kristaus Dievas leido žmonijos istorijai tęstis šitiek amžių (Žyd 1:2). Iš to seka, kad duotas per daugelį metų ir užrašytas Senajame Testamente Dievo apreiškimas žmogui yra pilnas nuorodų į Kristų.

Mums netgi sunku įsivaizduoti Kristaus didingumą, Jo svarbą ir ypatingai didelę Jo reikšmę Dievui. Tai bus teisinga pasakyti, kad Kristus egzistavo Dievo mintyse nuo pat pradžios, nors fiziškai egzistuoti Jis pradėjo tik gimęs iš Marijos. Žyd 1:4-7,13,14 eilutėse pabrėžiama, kad Kristus nebuvo angelas; nors Savo mirtingo gyvenimo metu Jis buvo mažesnis už angelus (Žyd 2:7), bet paskui tapo pašlovintas žymiai daugiau už juos, kadangi Jis buvo "viengimis Dievo Sūnus" (Jn 3:16). Kaip jau esame pažymėję ankščiau, Biblijoje mokoma, jog vienintelė egzistavimo forma yra egzistavimas kūniškame pavidale, todėl Kristus neegzistavo kaip "dvasia" iki Savo gimimo. Šie dalykai apibendrinami 1 Pt 1:20 eilutėje, kur sakoma, kad Kristus "buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniai laikais jums".

Jėzui teko centrinė vieta Evangelijoje, kurią Dievas "iš anksto pažadėjo per Savo pranašus Šventuosiuose Raštuose, o ji kalba apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi" (Rom 1:1-4). Pasakojimą apie Kristų galima apibendrinti taip:

1. Pažadamas Senajame Testamente, t.y. Dievo plane;

2. Sukuriamas kaip materialus asmuo gimimu iš mergelės, šitaip tapdamas Dovydo palikuonimi;

3. Savo mirtingo gyvenimo metu Jis pademonstruoja tobulą charakterį ("šventumo dvasią"), ir todėl

4. Jis prikeliamas ir dvasia apdovanotų apaštalų pamoksluose viešai paskelbiamas Dievo Sūnumi.

Dievo visažinystė

Mums bus daug lengviau suprasti, kokiu būdu netgi neegzistuodamas fiziškai Kristus buvo Dievo mintyse nuo pat pradžios, jei sugebėsime suvokti tą faktą, kad Dievas žino viską, kas įvyks "ateityje"; Jis žino iš anksto absoliučiai viską. Todėl Jis gali kalbėti apie dar neegzistuojančius dalykus taip, lyg jie jau egzistuotų. Taigi jis gali pasakyti taip: "Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs" (Iz 46:10).

Dievo "nutarimas", arba žodis, pranašavo apie Kristų nuo pat pradžių. Jis visada buvo Dievo plano dalimi, todėl visiškai suprantama, kad anksčiau ar vėliau Kristus turėjo gimti fiziškai. Kristuje Dievas įgyvendino savo ketinimus. Todėl absoliuti Dievo visažinystė atsispindi Jo žodžių tikslume. Biblinėje hebrajų kalboje yra "pranašiškas atliktinis" laikas, kuris išreiškiamas būtuoju laiku aprašant Dievo pažadėtus būsimus dalykus. Panašiai vartojamas ir esamasis laikas. Pavyzdžiui, "Dovydas tarė: Čia (yra) Viešpaties Dievo namai" (1 Krn 22:1), nors tuo metu šventykla buvo dar tik pažadėta Dievo. Dovydas taip tikėjo Dievo pažado žodžiais, kad naudojo esamąjį laiką būsimų dalykų apibūdinimui. Raštuose gausu Dievo visažinystės pavyzdžių. Dievas nė kiek neabejojo, jog išpildys pažadus Abraomui, todėl ir pasakė jam: "Tavo palikuonims atidaviau visą žemę" (Pr 15:18), nors tuo metu Abraomas dar neturėjo iš viso jokio palikuonio. Ir vėliau Dievas papildomai žadėjo: "Aš padariau tave daugelio tautų tėvu" (Pr 17:5), nors palikuonis (Izaokas / Kristus) vis dar nebuvo gimę. Taigi Dievas iš tikrųjų kalbėjo apie dar neįvykusius dalykus kaip apie jau įvykusius.

Apie išgelbėjimo per Jėzų planą Dievas "nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis" (Lk 1:70). Šie žmonės buvo labai glaudžiai susiję su Dievo planu, todėl apie juos kalbama taip, lyg jie būtų egzistavę nuo pat pradžių, nors yra aišku, kad taip tikrai nebuvo. Vietoj to mes galime pasakyti, kad pranašai nuo pat pradžių buvo Dievo plane. Puikus pavyzdis yra pranašas Jeremijas. Dievas pasakė jam: "Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms" (Jer 1:5). Taigi Dievas viską žinojo apie Jeremiją dar prieš šio gimimą. Panašiai Dievas galėjo kalbėti ir apie persų karalių Kirą iki jo gimimo, naudodamas žodžius, iš kurių galima susidaryti vaizdą, kad tas asmuo jau egzistavo tikrovėje (Iz 45:1-5). Žyd 7:9,10 randamas dar vienas panašios vartosenos pavyzdis. Ten taip pat kalbama apie dar negimusio žmogaus egzistavimą.

Taigi apie Jeremiją ir kitus pranašus kalbama taip, lyg jie jau egzistavo prieš pasaulio sutvėrimą. Taip yra todėl, kad jie buvo Dievo plano dalimi. Panašiai kalbama ir apie tikrus tikinčiuosius, nors nėra abejonės, kad mes tada neegzistavome fiziškai, o tik buvome Dievo mintyse. Dievas "išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu... savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus" (2 Tim 1:9). Dievas palaimino "mus išsirinkdamas Jame (Kristuje) prieš pasaulio sutvėrimą... Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų" (Ef 1:4,5). Taigi Dievas iš anksto žinojo šiuos žmones ir "pažymėjo" ("paskyrė") juos išgelbėjimui. Tas rodo, kad jie egzistavo Dievo mintyse nuo pat pasaulio sutvėrimo (Rom 9:23).

Viso šito šviesoje nekelia nuostabos tas dalykas, kad apie Kristų, kuris buvo tokia svarbi Dievo plano dalis, kalbama taip, lyg jis egzistuotų nuo pat pradžių, nors jis egzistavo tik Dievo mintyse ir negalėjo egzistuoti fiziškai. Jis buvo "nuo pasaulio sutvėrimo nužudytasis Avinėlis" (Apr 13:8). Tada Jėzus nemirė tiesiogiai; jis buvo paaukotas ant kryžiaus kaip "Dievo Avinėlis" maždaug 4000 metų vėliau (Jn 1:29; 1 Kor 5:7). Tokiu pat būdu, kaip Jėzus buvo išrinktas (numatytas) dar prieš pasaulio sutvėrimą (1 Pt 1:20), taip buvo išrinkti ir tikintieji (Ef 1:4; šiose eilutėse naudojamas tas pats graikiškas žodis, reiškiantis "išrinkti).