4 PRIEDAS: DIEVO TEISINGUMAS

Mokant žmones Biblijos tiesų išaiškėjo, kad nemažai tarpusavyje susijusių klausimų dažnai iškyla jau pabaigus studijų kursą. Jie visi būna susiję su Dievo teisingumu. Štai keletas pavyzdžių:

"Nėra teisinga, kad Dievas ne visus pašaukė Evangelijos pažinimui."

"Kodėl Dievas leido Adomui ir Ievai nusidėti? Juk dėl to tenka kentėti ir vargti milijardams jų palikuonių."

"Kodėl Senojo Testamento laikais Dievas savo tauta išsirinko tik Izraelį, o ne suteikė galimybę visiems ja tapti?"

Šitokios problemos iškyla mums visiems, nepaisant to, kokie yra mūsų santykiai su Dievu. Jei mums sunku piimti šiuos dalykus, tai dar nereiškia, kad mes turėtume susilaikyti nuo atsako į Dievo pašaukimą. Kol nesugrįš Kristus, mes nesugebėsime pažinti visa tai iki galo. Prieš du tūkstančius metų vienas žmogus "sušuko: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!" (Mk 9:24). Mes visi turime tokią pačią suskaldyta asmenybę; jos viena dalis tiki, bet kitai daliai, kuri priklauso "netikėjimui", būtinai reikia Viešpaties pagalbos. Šitokie jausmai dažniausiai užvaldo likus kelioms dienoms ar savaitėms iki krikšto, bet jie vienokiu ar kitokiu laipsniu gali pasireikšti ir tolesniame mūsų gyvenime.

Mūsų "netikėjimas" dažnai įgauna aukščiau pateiktų ar panašių klausimų Dievui pavidalą. Reikia suvokti tą esminį dalyką, kad mes neturėtume kaltinti Dievo neobjektyvumu ar neteisingumu. Tai tiesiog neįsivaizduojama. Jei tą darome, tada mes vertiname Visagalį Dievą remdamiesi savo suvokimu. Mes teigiame, kad jei mes būtume Dievu, elgtumėmės kitaip nei Dievas elgiasi dabar. Viena iš didžiausių žmonijos klaidų yra ta, kad nesuvokiamas visiškas žmogaus nuodėmingumas ir absoliutus Dievo teisingumas. Jei Dievas nėra absoliučiai teisingas, tada visoje būtyje nebelieka jokio moralinio kriterijaus. Todėl nebelieka jokio teisingo gėrio ir blogio supratimo. Tada netenka prasmės pati religijos ("susisiejimo su Dievu") sąvoka. Vaikai gali ginčytis su suaugusiais tiktai remdamiesi savo ribotais suvokimo ir mąstymo stereotipais. Tas pats tinka ir Dievo vaikų santykiams su savo Tėvu. Be to reikia suprasti dar štai ką: kaip žmogus yra viršesnis už šunį, taip Dievas yra viršesnis už žmogų. Jeremijas bandė ginčytis su Dievu, bet tik tam, kad geriau suprastų Dievą, kurį pripažino esant absoliučiai teisingu: "Teisus tu liktum, Viešpatie, jeigu su tavimi eičiau į ginčus. O vis dėlto turiu skundą prieš tave" (Jer 12:1). Abejojant Dievo teisingumu turima omenyje, jog mes turime tam tikras teises, kurias Dievas kažkaip pažeidinėja. Bet Dievas sutvėrė mus ir nuolat palaiko mūsų gyvybę, o tai reiškia, kad mes neturime jokių teisių. Mes nuolat gyvename jo malonėje, o ne tik tada, kai nusidedame. Sąvoką "žmogaus teisės" sukūrė patys žmonės, kad pateisintų save. Mes atėjome į šį pasaulį be nieko, ir išeisime be nieko. Kad ir kuo mes bebūtume ir ką beturėtume, visa tai yra trumpalaikė dovana, suteikta norint pažiūrėti, kaip mes ja pasinaudosime. Jei Dievas kviečia mus glaudesniems santykiams, mes turėtume su džiaugsmu priimti tą kvietimą. Atsisakant tą padaryti dėl to, kad kiti negavo tokio pakvietimo, Dievas įžeidžiamas labai skaudžiai.

Pagal prigimtį visi mes esame gyvuliai (Koh 3:18-20). Mes galėtume klausti: "Kodėl žmogus yra išrinktas bendravimui su Dievu, o ne koks nors kitas gyvūnas?". Tikslių to priežasčių nesugebėtume gerai suprasti, net jei mums būtų tai pasakyta. Tas pats tinka ir Pradžios knygoje pateiktam pasaulio sutvėrimo aprašymui. Nėra prasmės aiškinti, kaip Dievas sutvėrė materiją ir padarė iš jos begalinių nuostabų pilną visatą. Tai per daug sudėtinga, ir žmogiškasis mokslas niekada nesugebės iki galo to suprasti. Todėl Dievas sutvėrimo eigą išreiškė tokiais žodžiais, kuriuos priimti galima tik tapus panašiu į vaiką. Tas pats tinka ir moralinėms problemoms, kurias mes pateikėme šio priedo pradžioje. Šioje knygoje bendrai bruožais išdėstytas Biblijos mokymas apie tuos dalykus. Mūsų protas iš prigimties nėra nuolankus Dievo žodžiui; mums bus sunku priimti kai kuriuos dalykus taip, kaip jie yra išreikšti Biblijoje. Bet mes turime pripažinti, jog tai mūsų problema, o ne Dievo. Mūsų mąstysena nėra tik šiek tiek žemesnė už Dievo; ji iš esmės skiriasi nuo Dievo mąstymo. Dėl šios priežasties mums liepiama perimti Kristaus mąstymą, iš Biblijos mokytis suvokti Dievo mąstyseną, ir stengtis ją prisitaikyti sau.

Visi mes pripažinsime, kad Dievo kūrinijoje yra daug iš tikrųjų labai gerų dalykų; akivaizdžiai egistuoja kažkokia teisingumo idėja, kuri sklinda iš mūsų sutvėrėjo ir pasireiškia jo kūrinijoje. Problema yra ta, kad savo žmogiškame gyvenime mes susidūriame su kitais dalykais, kurie aiškiai yra blogi ir neigiami. Būtent jie sukelia tam tikrų abejonių Dievo teisingumu. Liūdna, bet apimti tokių dvejonių daugelis netgi suabejoja Dievo egzistavimu. Tačiau ar nebūtų daug geriau, jei patikėtume esminiu Dievo gerumu ir teisingumu, apreikštu Jo žodyje, bet pripažintume, jog tai mes ne visada sugebame suprasti blogio paskirtį Jo kūrinijoje?

"Kas paslėpta, pridera Viešpačiui, mūsų Dievui, kas gi apreikšta, tinka mums" (Įst 29:29). Evangelija apibūdinama kaip "tai, kas gali būti žinoma apie Dievą" (Rom 1:19), šitaip leidžiant suprasti, jog dar daug kas kol kas negali būti žinoma. Dievo žodyje mes galime aiškiai pamatyti tam tikrus dalykus; iš jų mes galime suvokti daugelį kitų Dievo asmenybės aspektų. Bet dar egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė susijusių su Dievo keliais dalykų, kurie yra "paslėpti" ir nėra mums prieinami šiame gyvenime.Taigi Paulius galėjo kaip ir mes pasakyti, kad kažkuria prasme jis pažįsta Kristų ir Dievą (2 Tim 1:12; 2 Kor 5:16; Gal 4:9; Žyd 10:30; 1 Jn 2:13), nes yra asmeniškai patyręs Dievo meilę ir nelikęs jai abejingas; bet iš kitos pusės tai buvo "dalinis pažinimas" (1 Kor 13:9,12), todėl jis ilgėjosi Kristaus sugrįžimo, kad galėtų "pažinti jį, jo prisikėlimo galybę" (Fil 3:10).

Kuo daugiau mes būsime paveikti Dievo teisumo studijuodami Jo žodį, tuo daugiau mes ilgėsimės Jo Karalystės atėjimo, kuomet Jo teisūs bruožai pagaliau bus atvirai ir aiškiai atskleisti taip, kad visi Jo žmonės tą džiaugsmingai supras ir mylės. Tada išsispres visos intelektualinės, moralinės ir fizinės problemos, kurios dabar kankina Dievo vaikus: "Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas" (1 Kor 13:12,13).