2 PRIEDAS: MŪSŲ POŽIŪRIS Į BIBLIJOS TIESŲ MOKYMĄSĮ

Pilnai įmanoma išmokti visas pagrindines Biblijos mokymo tiesas ir vis dėlto asmeniškai nesuvokti jose pateikiamos žinios tikrumo. Šis faktas gali sukelti daug kančių tiems, kas naudoja vadovėlius, tokius kaip šis, ir moko kitus, bet paskui pasirodo, jog jie taip ir nesuvokė ten išdėstytų principų.

Pirmame šimtmetyje skelbiant Evangeliją dažniausiai būdavo susilaukiama tikrai nuoširdaus atsako. Žmonės "mielai priėmė" Evangeliją ir todėl krikštijosi (Apd 2:41). Be šitokio nuoširdaus atsako į Evangelijos žinią - be "meilės kupino tikėjimo", kaip tą dažnai apibūdindavo Robertas Robertsas - nėra prasmės krikštytis. Tie, kas atlieka tai vien tik verčiami savo tėvų ar sutuoktinių, kažin, ar išsilaikys iki galo. Kadangi mums svarbu atvesti žmones prie išgelbėjimo, o ne tiesiog kuo daugiau jų pakrikštyti, tai skelbiant Evangeliją verta sugaišti šiek tiek laiko ir įsitikinti, jog mūsų atverstieji krikštijasi turėdami teisingą požiūrį į šiuos dalykus.

Žmonės Berėjoje "noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus", kad patikrintų Pauliaus skelbiamus dalykus (Apd 17:11). Šis vadovėlis - o taip pat ir bet kuri kita žmogaus parašyta knyga - tai tik bandymas kiek galima tiksliau atspindėti Biblijos mokymą. Tikro atsako į Evangeliją galima sulaukti tik tada, kai protas yra jautrus Žodžiui ir nuoširdžiai trokšta pats tyrinėti Raštus. Evangelijos skelbėjas ne visada gali tą pasiekti; mes tik galime atkreipti dėmesį į atitinkamas Biblijos eilutes. Tikintieji Romoje prieš krikštą"iš širdies" pakluso tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvo pavesti (Rom 6:17).

Tie, kas su užsispyrimu laikosi kūno kelių, niekada negalės tinkamai suvokti tikros Evangelijos žinios; jie dėsis "maldingi, bet (bus) atsižadėję maldingumo jėgos", nuolat mokysis ir vis nesugebės pažinti tiesos (2 Tim 3:1-7). Mes niekuomet nesuprasime, ko nenorime suprasti. Jei mes tikrai nemylime teisumo, jei netrokštame savo gyvenime pasivesti Dievui, mes niekada nesugebėsime pažinti tiesos, nepaisant to, jog skaitome Bibliją; mūsų mokymasis bus tiesiog teoriniai užsiėmimai. Yra keletas pavyzdžių, iš kurių matyti, jog kai kada netgi skaitydami Raštus žmonės tam tikra prasme jų lyg ir neskaito. Mes visi turime polinkį į šią ligą. Atrodytų, jog žydai Kristaus laikais labai uoliai laikėsi Dievo žodžio; jie tikėjo Senojo Testamento raštų įkvėptumu (Jn 5:45; Apd 6:11); jie žinojo, kad tyrinėjant šiuos Raštus galima gauti amžinojo gyvenimo viltį (Jn 5:39), ir kiekvieną savaitę jie viešai skaitė tuos Raštus (Apd 15:21). Be to kai kurie iš jų atidžiai tyrinėdavo tas ištraukas visą savaitę. Tačiau jie vis tiek nesugebėjo suvokti tikros šių Raštų prasmės. Raštai juk liudijo apie Kristų. Jėzus aiškiai jiems pasakė: "Jūs tyrinėjate Raštus... Jeigu jus tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Kadangi jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!... (Jūs neklausote) Mozės nei pranašų" (Jn 5:39,46, 47; Lk 16:29-31).

Galime įsivaizduoti žydų pasipiktinimą: "Bet mes tikrai skaitome Bibliją! Mes tikrai tikime ja!" Bet dėl savo požiūrio siaurumo faktiškai jie to lyg ir nedarė - jie skaitė, bet nesuprato; jie žiūrėjo, bet nematė. Iš tiesų, akliausi yra tie, kas nenori matyti. Visuose savo dvasinio vystymosi etapuose mes privalome šito saugotis.