Papildymas 20: Jėzaus gundymai

Mt 4:1-11: "Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: "Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona". Bet Jėzus atsakė: "Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų". Tada velnias paima jį į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: "Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį". Jėzus jam atsako: "Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo". Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria:"Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane". Tada Jėzus atsako: "Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!" Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo."

POPULIARUS IŠAIŠKINIMAS: Teigiama, jog šis epizodas vaizduoja, kaip būtybė vadinama "velniu" gundė Jėzų nusidėti siūlydama Jam tam tikrus dalykus bei vesdama JJJJį į gundančias situacijas.

KOMENTARAI:

1. Mes žinome Jėzų buvus "kaip ir mes visaip mėgintą" (Žyd 4:15), ir "kiekvienas yra gundomas savo geismo pagrobtas ir suviliotas" (Jok 1:14). Mus gundo mūsų pačių geismų ir piktų troškimų "velnias", tas pats buvo ir Jėzui. Mūsų negundo pikta būtybė netikėtai išdygusi šalimais ir siūlydama nusidėti - nuodėmė ir pagundos išeina "iš vidaus, iš žmonių širdies" (Mt 7:21).

2. Akivaizdu, jog gundymai negali būti suprantami tiesiogine prasme:

- Mt 4:8 aprašoma, kaip Jėzus buvo paimtas į labai aukštą kalną ir "viena akimirka" (Lk 4:8) pamatė visas pasaulio karalystes bei jų būsimąją šlovę. Nėra tokio aukšto kalno, nuo kurio būtų galima pamatyti visą pasaulį. Ir kodėl nuo aukšto kalno Jėzus turėtų matyti visą pasaulį? Žemė yra rutulio formos, taigi jos paviršiuje nėra vietos, nuo kurios būtų galima vienu metu matyti visas pasaulio dalis.

- Palyginus Mt 4 ir Lk 4 aprašymus matyti, kad gundymų tvarka skiriasi. Pagal Mk 1:13 Jėzus "praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas", o Mt 4:2-3 sakoma, kad kai jis buvo "išpasninkavęs keturiasdešimt dienų... prie jo prisiartino gundytojas...". Kadangi Raštai negali prieštarauti patys sau, tai mes galime padaryti išvadą, jog čia nuolat kartojosi tie patys gundymai. Akivaizdus pavyzdis - pagunda akmenis paversti duona. Viskas puikiai susiderina tarus, kad tie gundymai vyko Jėzaus prote. Jis turėjo mūsų prigimtį, taigi maisto stoka veikė jį tiek protiškai, tiek fiziškai, ir todėl jo prote lengvai galėjo atsirasti panašūs vaizdiniai. Netgi tik keletas dienų be maisto kai kam gali sukelti kliedėjimą (plg. 1 Sam 30:12). Mt 7:9 Jėzus palygina duoną su akmenim, ir tokie vaizdai be abejo dažnai iškildavo jo iškankintame prote, nors jie visada būdavo greitai suvaldomi atsimenant Dievo Žodį.

- Galbūt Jėzus pats papsakojo Evangelijų autoriams apie Savo pagundas, ir norėdamas žodžiais išaiškinti visą savo pergyvenimų jėgą, Jis galėjo kalbėti perkeltine prasme, vaizdingai, kaip viskas ir yra aprašyta Mt 4 ir Lk 4.

- Kažin, ar velnias vedė Jėzų per dykumą, vėliau Jeruzalės gatvėmis ir vargu, ar jie kartu kopė ant šventyklos šelmens smalsių žydų akivaizdoje. Istorikas Juozapas neaprašo nieko panašaus, o juk tai matyt būtų sukėlę nemažą sąmyšį. Taip pat jei šie gundymai kartojosi keletą kartų per keturiasdešimt dienų ir dar to laikotarpio pabaigoje (o tai vyko mažiausiai du kartus, nes Mato ir Luko aprašymuose jie pateikti skirtinga tvarka), kaip tada Jėzus suspėtų nueiti (atkreipkite dėmesį - Jėzų tenai "nusivedė" velnias) prie artimiausio aukšto kalno (o tai būtų Hermonas toli Izraelio šiaurėje), užkopti į viršūnę, vėl nusileisti žemyn, grįžti į dykumą ir vėl viską pakartoti? Visi gundymai vyko dykumoje - Jėzus buvo ten keturiasdešimt dienų visą tą laiką velnio gundomas (jis atsitraukė tik pabaigoje - Mt 4:11). Jei Jėzus buvo velnio gundomas kasdien ir tai vyko tik dykumoje, tada aišku, kad Jėzus negalėjo pasitraukti iš dykumos ir eiti į Jeruzalę ar keliauti prie aukšto kalno. Taigi šitie dalykai negalėjo vykti tikrovėje.

- Jei velnias - materialus asmuo, negerbiantis Dievo Žodžio ir norintis priversti žmones nusidėti, tada kodėl Jėzus nugalėjo jį cituodamas Raštus? Anot populiaraus požiūrio, tai neatbaidytų velnio. Atkreipkite dėmesį, jog Jėzus kiekvieną kartą citavo Bibliją. Bet jei velnias buvo pikti troškimai Jėzaus širdyje, tada suprantama, jog turėdamas Dievo Žodį Savo širdyje ir prisimindamas jį, Jėzus galėjo nugalėti tuos blogus troškimus. Čia labai tinka Ps 119:11 žodžiai, kurie matyt labai tiksliai pranašauja apie Krstaus išgyvenimus dykumoje: "Savo širdyje aš slepiu tavo posakius, kad tau nenusidėčiau".

SIŪLOMI IŠAIŠKINIMAI:

1. Kai Jonas Jordane ordane pakrikštijo Jėzų, šis gavo Šventosios Dvasios galią (Mt 3:16). Vos tik išėjęs iš vandens Jis buvo nuvestas į dykumą, kad ten būtų gundomas. Žinant, jog Jis turėjo dvasios galią paversti akmenis į duoną, nušokti nuo pastato nesusižeidęs ir t.t., galima numanyti, kad šios pagundos turėjo tiesiog šėlti jo mintyse. Jei šiuos dalykus padaryti Jėzui siūlytų kažkoks asmuo ir Jėzus žinotų tą asmenį esant nusidėjėliu, tada tie gundymai būtų daug mažiau klastingi už pagundas, atsiradusias pačio Jėzaus prote.

2. Pagunda pasiimti karalystes Sau būtų daug galingesnė, jei jinai kiltų pačiame Kristuje. Jėzus puikiai žinojo visus Raštus, ir kadangi Jis buvo pasninko išvargintas, tai Jam galėjo kilti pagunda neteisingai išaiškinti vieną ar kitą eilutę ir šitaip surasti ne visai tinkamą išeitį iš situacijos, kurioje jis buvo.

Žiūrėjimas nuo aukšto kalno primena atvejį, kai Ezekieliui nuo aukšto kalno buvo parodyta būsimoji Karalystė (Ez 40:2). Ir Jonas matė "šventąjį miestą, Jeruzalę" nuo "didelio ir aukšto kalno" (Apr 21:10). Jėzus matė, kaip pasaulio karalystės atrodys ateityje (Lk 4:5), t.y. kada "pasaulio karalystė" taps "mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste" (Apr 11:15). Galbūt Jėzus galvojo apie Mozę, kaip šis po 40 metų klajonių dykumoje (plg. su 40 dienų) žiūrėjo į Pažadėtąją Žemę (Karalystę) nuo Nebo kalno. Danielio knygoje (4:14,22,29; 5:21) pabrėžiama, "jog Aukščiausias viešpatauja žmonių karalystei ir kam nori duoda ją"; Jėzus žinojo, kad Karalystę Jam gali duoti tik Dievas, ir niekas kitas. Todėl tai nebūtų didelė pagunda, jei nuodėminga pabaisa pareikštų galinti duoti Jėzui Karalystę, nes Jis žinojo tik Dievą turint tokią galią. Bet Jėzus taip pat žinojo, jog Tėvas panorėjo atiduoti Jam Karalystę, taigi greičiausiai "velnias" Jėzaus viduje siūlė Jam pasiimti Karalystę nedelsiant. Be to Jis galėjo svarstyti, jog šiaip ar taip perspektyvoje Dievas suteikė Jam tokią galią (Jn 5:26,27). Juk Jis netgi turėjo galią atiduoti savo gyvybę ir vėl ją atsiimti (Jn 10:18), nors galutinai visa valdžia Jam buvo duota tik po Jo mirties ir prisikėlimo (Mt 28:18).

3. Gerai išmanydamas Raštus, Kristus matė panašumus tarp savęs ir Elijo, kuris morališkai sužlugo po 40 dienų dykumoje (1 Kar 19:8), taip pat tarp savęs ir Mozės, kuris prarado galimybę nedelsiant paveldėti žemę baigiantis 40 metų dykumoje. Baigiantis 40 dienų Jėzus buvo atsidūręs panašioje padėtyje kaip ir jie - Jį tikrai galėjo ištikti nesėkmė. Mozei ir Elijui nepasisekė dėl žmogiško silpnumo, o ne dėl asmens, vadinamo "velniu". Lygiai toks pats žmogiškas silpnumas, "šėtonas" arba priešininkas gundė ir Jėzų.

4. "Tuomet velnias jam tarė: 'Jei tu Dievo Sūnus...'" (Lk 4.3). Jėzaus mintyse turėjo nuolat reikštis pagunda abejoti, ar tikrai Jis buvo Dievo Sūnus, nes visi kiti laikė Jį Juozapo sūnumi (Lk 3:23; Jn 6:42) arba nesantuokiniu vaiku (tai numanoma iš Jn 9:29), ir oficialiuose šventyklos dokumentuose Jis buvs užrašytas kaip Juozapo sūnus (Mt 1:1,16; Lk 3:23, kur "laikomas sūnumi" reiškia "laikomas pagal įstatymą"). Jis buvo vienintelė žmogška būtybė neturinti žmogiško tėvo. Iš Fil 2:8 galime numanyti, jog Jėzus suprato tikrai esąs žmogus kaip ir mes, ir padarius tokią išvadą Jam galėjo kilti pagunda nepatikėti, kad Jis - Dievo Sūnus, arba neteisingai suprasti Savo prigimtį.

5. Gundymus valdė Dievas Kristaus dvasiniam ugdymui. Visos Jėzaus cituotos eilutės, kuriomis Jis sustiprino save kovodamas su savo piktais troškimais ("velniu"), buvo paimtos iš tos pačios Pakartoto Įstatymo knygos vietos, kurioje kalbama apie Izraelio išgyvenimus dykumoje. Jėzus aiškiai matė panašumą tarp savo ir Jų išgyvenimų:

Įst 8 2 eil.	Mt 4 / Lk 4
"Viešpats, tavo Dievas, tave vedė keturias dešimtis metų per tyrus, kad tave vargintų ir išmėgintų, ir kad būtų žinoma, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi jo paliepimus (žodį), ar ne".	"Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą", "ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų". Jėzus buvo išmėginamas gundymais. Jėzus nugalėjo prisimindamas Raštus, kurie buvo Jo širdyje (Ps 119:11).
3 eil. "Vargino tave alkiu ir davė tau valgyti maną... ,kad tau parodytų, jog žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu... iš Dievo..."	"Jis buvo labai alkanas". Jn 6 Jėzus prilygina maną Dievo Žodžiui. Tuo Žodžiu Jis buvo gyvas dykumoje. Jėzus suprato, jog dvasiškai Jis buvo gyvas Dievo Žodžiu. Jis "atsakė: 'Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu... iš Dievo...".
5 eil. "Apmąstyk tatai savo širdyje, nes kaip žmogus auklėja savo sūnų, taip Viešpats, tavo Dievas, tave auklėjo".	Be abejonės, Jėzus mąstė apie savo išgyvenimus. Dievas auklėjo Savo Sūnų - 2 Sam 7:14; Ps 89:33.

Šitaip Jėzus pademonstravo mums kaip reikia skaityti ir studijuoti Žodį - Jis dykumoje įsivaizdavo Save izraelitų vietoje, ir todėl prisimindamas jų išgyvenimus galėjo jiems skirtus pamokymus prisitaikyti Sau išbandymų dykumoje metu.