Papildymas 19: Luciferis

Izaijo knyga 14:12-14: "Kaipgi tu kritai iš dangaus, tu šviesnešy, kurs ankstį rytą užtekėdavai? Kaip sukniubai žemėje tu, kurs griaudavai tautas? Tu sakei savo širdyje: Aš užžengsiu į dangų; aukščiau Dievo žvaigždžių aš iškelsiu savo sostą; aš sėdėsiu sandoros kalne šiaurio šlaituose. Aš užžengsiu aukščiau už debesų aukštybes, būsiu panašus į Aukščiausiąjį".

POPULIARI INTERPRETACIJA: Lotyniškame Biblijos vertime "šviesnešys" vadinamas žodžiu "lucifer". Teigiama, jog šis Liuciferis kažkada buvo galingu angelu, kuris nusidėjo Adomo laikais ir todėl buvo nublokštas į žemę, kur jis sukelia daug nemalonumų Dievo žmonėms.

KOMENTARAI:

1.Žodžiai "velnias", "šėtonas" ir "angelas" niekur šiame skyriuje nesutinkami. Tai vienintelė vieta Raštuose, kur randamas žodis "šviesnešys" arba "Liuciferis".

2. Nėra jokio pagrindo teigti, jog Izaijo knygos 14 skyriuje aprašomi įvykiai Edeno sode; jei tai iš tikrųjų taip, tada kodėl mums papasakojama kas ten įvyko tik praėjus 3000 metų nuo sutvėrimo?

3. Rašoma, kad Liuciferį dengia kirminai (11 eil.) ir pašiepia žmonės (16 eil.), kadangi išmestas iš dangaus jis daugiau nebeturi jokios galios (5-8 eil.); taigi nėra jokio pagrindo manyti, jog Luciferis šiuo metu žemėje klaidina tikinčiuosius.

4. Kodėl Liuciferis nubaudžiamas už žodžius "Aš užžengsiu į dangų" (13 eil.), jei jis ten jau buvo?

5. Luciferis turi supūti kape: "Tavo puikybė nutremta į pragarą (t.y. kapą)... ir tavo antklodė - kirminai" (11 eil.). Angelai negali mirti (Lk 20:35-36), taigi Luciferis negali būti angelu; toks aprašymas labiau tinka žmogui.

6. 13 ir 14 eilutės siejasi su 2 Tes 2:3-4, kuriose kalbama apie "nedorybės žmogų", tagi Luciferis tarsi simbolizuoja kitą žmogų, o ne angelą.

SIŪLOMI IŠAIŠKINIMAI:

1. Daugelyje vertimų Izaijo knygos 13-23 skyrių tekstas išdėstytas kaip "naštos" įvairioms tautoms, pvz. Babilonui (Babelei), Tyrui, Egiptui. Mūsų nagrinėjamų eilučių kontekstas nustatomas Iz 14:4 : "Tu pradėsi šitokią dainą prieš Babelės karalių...". Taigi čia turime pranašystę apie Babilono karalių, žmogų, kuris vadinamas "šviesnešiu" arba "Luciferiu". Apie jo nuopuolį rašoma: "Kas tave mato... ir į tave žiūri: Ar tai tas žmogus, prieš kurį drebėjo žemė...?" (16 eil.). Taigi Luciferis aiškiai apibrėžiamas kaip žmogus.

2. Luciferis buvo žmogiškasis karalius, todėl "Ji (mirusiųjų buveinė) kelia iš jų sostų visus tautų karalius. Visi jie atsiliepia ir tau sako: Taip pat tu esi susilpnėjęs kaip ir mes, pasidaręs panašus į mus" (9-10 eil.). Taigi Luciferis buvo karalius, kaip ir bet kuris kitas karalius.

3. 20 eilutėje sakoma, jog Luciferio palikuonys bus sunaikinti, o 22 eilutėje tas pats sakoma apie Babilono (Babelės) palikuonis. Taigi šitaip jie sulyginami.

4. Prisiminkite, kad kalbama apie "dainą prieš Babelės karalių" (4 eil.). "Luciferis" reiškia "rytinė žvaigždė" (Aušrinė), kuri yra ryškiausia iš žvaigždžių. Šiame palyginime ta žvaigždė išdidžiai nusprendžia: "Aš užžengsiu į dangų; aukščiau (kitų) Dievo žvaigždžių aš iškelsiu savo sostą" (13 eil.). Dėl šito žvaigždė numetama į žemę. Žvaigždė vaizduoja Babilono karalių. Danielio knygos 4 skyriuje aiškinama, kaip Babilono karalius Nebuchadnezaras išdidžiai žvalgėsi po savo sukurtą didingą karalystę, galvodamas, jog jis nugalėjo kitas tautas savo jėga, o ne pripažindamas, kad šią sėkmę jam suteikė Dievas. "Tavo didybė (išdidumas) augo ir pasiekė dangų" (19 eil.). Dėl to "jis buvo išmestas iš žmonių tarpo, ėdė šieną kaip jautis ir jo kūnas buvo vilgomas dangaus rasos, iki jo plaukai pažėlė kaip arų plunksnos ir jo nagai kaip paukščių nagai" (30 eil.). Šis netikėtas vieno iš galingiausių pasaulio žmonių pažeminimas paverčiant jį sutrikusiu bepročiu buvo toks sukrečiantis įvykis, jog jam aprašyti buvo sukurtas palyginimas apie ryto žvaigždės kritimą iš dangaus į žemę. Žvaigždės simbolizuoja galingus žmones, pvz. Pr 37:9; Iz 13:10 (kalbama apie Babilono vadovus); Ez 32:7 (kalbama apie Egipto vadovą); Dan 8:10 plg 24 eil. Užžengimu į dangų ir kritimu iš dangaus Biblijoje dažnai perkeltine prasme vadinami atitinkamai augantis išdidumas ir pažeminimas - žr. Job 20:6; Jer 51:53 (kalbama apie Babiloną); Rd 2:1; Mt 11:23 (kalbama apie Kafarnaumą): "Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki pragaro (į kapą)".

5. 17 eilutėje Luciferis kaltinamas dėl to, kad "iš pasaulio padarė tyrumą, jo miestus sugriovė ir savo kaliniams neatidarydavo kalėjimo". Tai vis Babilono karinės politikos aprašymas - ištisos teritorijos būdavo sulyginamos su žeme (taip buvo padaryta Jeruzalei), belaisvius ištremdavo į kitas vietoves ir neleisdavo jiems grįžti į tėvynę (taip buvo padaryta žydams), būdavo statomi nauji miestai ir iš engiamų tautų imama duoklė auksu. Dar pabrėžiamas tas faktas, jog Luciferis netgi nebus palaidotas kaip kiti karaliai (18-19 eil.), taigi iš to galima suprasti, kad jis buvo tik žmogus kaip ir jie, nes jo kūną reikėjo palaidoti.

6. 12 eilutėje sakoma, kaip Luciferis sukniubo žemėje. Jis tarsi palyginamas su medžiu. Tai dar viena sąsaja su Dan 4:8-16, kur Nebuchadnezaras ir Babilonas prilyginami nukertamam medžiui.

7. Babilonas ir Asirija - tai pavadinimai, kurie pranašų knygose dažnai vartojami pakaitom; po kalbos apie Babilono karaliaus mirtį 25 eilutėje sakoma: "Aš sutriuškinsiu Asirietį...". Pranašystės apie Babiloną Iz 47 skyriuje pakartojamos Nah 3:5,4,18 ir Sof 2:13,15 pritaikant jas Asirijai; 2 Krn 33:11 sakoma, jog Asiriečių karalius nuvedė Manasą kaip belaisvį į Babiloną. Tuo parodomas tų pavadinimų tapatumas. Anot Am 5:27 Izraelis turėjo būti ištremtas į nelaisvę "anapus Damasko", t.y. į Asiriją, bet Steponas cituoja šiuos žodžius sakydamas "anapus Babilono" (Apd 7:43). Ezd 6:1 rašoma apie Darijų, Babilono karalių, duodantį įsakymą dėl šventyklos atstatymo. Žydai šlovino Dievą, nes Jis buvo "palenkęs prie jų Asirijos karaliaus širdį" (Ezd 6:22). Vėlgi šie pavadinimai sutapatinami. Ši pranašystė 14 skyriuje, kaip ir kitos Izaijo knygos pranašystės, gerai pritaikomos Asiriečių įsiveržimui vadovaujant Senacheribui Hezekijo laikais, todėl 13 eilutėje kalbama apie Asiriečio sutriuškinimą. 13 eilutę lengviau suprasti tarus, jog joje kalbama apie tai, kaip piktžodžiaujantys Dievui Asiriečiai apgulė Jeruzalę norėdami įsiveržti ir užgrobti šventyklą savo dievams. Anksčiau Asiriečių karalius Tiglat-Pilneseras matyt norėjo padaryti tą patį (2 Krn 28:20,21); "Tu sakei savo širdyje: Aš užžengsiu į dangų... (tai simbolizuoja šventyklą ir sandoros skrynią - 1 Kar 8:30; 2 Krn 30:27; Ps 20:3,7; 11:4; Žyd 7:26) aš sėdėsiu sandoros kalne (Siono kalnas, kur buvo šventykla) šiaurio šlaituose (Jeruzalėje - Ps 48:2,3)".