6.1 DIEVAS IR BlOGIS

Daugelyje krikščioniškųjų sektų, taip pat ir kitose religijose, tikima, kad egzistuoja būtybė, arba greičiau monstras, vadinamas Velniu ar Šėtonu. Jis sukuria visas problemas, su kuriomis mes susidūriame savo gyvenime ir pasaulyje, ir yra kaltas dėl mūsų vykdomų nuodėmių. Biblijoje aiškiai mokoma, kad Dievas yra visagalis. Kaip išsiaiškinome 1.4 poskyryje, angelai negali nusidėti. Jei mes tikrai tikime šiais dalykais, tai negalime pripažinti, kad šioje visatoje veikia kažkokia antgamtinė būtybė, besipriešinanti Visagaliam Dievui. Tikėdami tokios būtybės egzistavimu, mes iš tikrųjų abejojame Visagalio Dievo viršenybe. Šis klausimas nepaprastai svarbus. Tiesiog būtina teisingai suprasti mokymą apie velnią ir šėtoną, tai gyvybiškai svarbu. Žyd 2:14 mums sakoma, kad savo mirtimi Jėzus sunaikino velnią; todėl neteisingai suprasdami velnią, mes negalime suprasti Jėzaus darbų ar prigimties.

Aplamai pasaulyje, ypač taip vadinamam "krikščioniškame" pasaulyje egzistuoja supratimas, kad geri dalykai gyvenime gaunami iš Dievo, o blogi - iš Velnio ar Šėtono. Tai nėra nauja mintis, ir ji sutinkama ne vien tik nutolusioje nuo tiesos krikščionybėje. Pavyzdžiui, babiloniečiai tikėjo esant du dievus, gėrio ir šviesos dievą bei blogio ir tamsos dievą, kurie yra susikibę mirtinoje dvikovoje. Kiras, didysis Persijos karalius, būtent tuo ir tikėjo. Todėl Dievas pasakė jam: "Aš Viešpats, ir nėra kito; be manęs, nėra Dievo... aš darau šviesą ir sutveriu tamsybę, darau taiką ir sutveriu piktenybę (nelaimes). Aš Viešpats, kurs visa tai darau." (Iz 45:5-7,22). Dievas daro taiką ir Jis sutveria blogį arba nelaimes. Šia prasme Dievas yra "blogio" kūrėjas, arba sutverėjas. Bet yra skirtumas tarp "blogio" ir nuodėmės, dėl kurios kaltas yra žmogus, nes jinai atsirado pasaulyje per žmogų,o ne per Dievą (Rom 5:12).

Dievas sako Kirui ir Babilono žmonėms, kad "be manęs nėra (kito) Dievo". Hebrajiškas žodis "el", verčiamas žodžiu "Dievas", ir esmės reiškia "jėga", arba "energijos šaltinis". Reiškia, be Dievo neegzistuoja joks kitas energijos šaltinis. Dėl šios priežasties tikrai tikintis Dievą žmogus negali pripažinti antgamtinio velnio ar demonų egzistavimo.

Dievas - nelaimių sutverėjas

Biblijoje gausu pavyzdžių, parodančių, kaip Dievas sukuria "blogį" žmonių gyvenime ir šiame pasaulyje. Štai Am 3:6 klausiama, "ar būna mieste nelaimė, kurios Viešpats nebūtų siuntęs?" Pavyzdžiui, mieste įvykus žemės drebėjimui, dažnai manoma, kad tai velnias pasikėsino į tą miestą ir sukėlė negandą. Bet tikras tikintysis privalo suprasti, kad už tai atsakomybė tenka būtent Dievui. Štai Mch 1:2 aprašoma, kaip "nelaimė nužengė nuo Viešpaties į Jeruzalės vartus." Jobo knygoje skaitome, kaip Jobas, doras žmogus, prarado viską, ką turėjo šieme gyvenime. Pagal šios knygos mokymą, žmonių gyvenime patiriamo blogio kiekis nėra tiesiogiai priklausomas nuo jų paklusnumo ar nepaklusnumo Dievui. Jobas pripažino, kad "Viešpats davė, Viešpats atėmė" (Job 1:21). Jis nesako: "Viešpats davė, o Šėtonas atėmė." Dar jis aiškino savo žmonai: "Jei priėmėme iš Dievo rankos kas gera, kodėl (taip pat) nepriimtumėm kas bloga?" (Job 2:10). Knygos pabaigoje Jobo draugai "ramino jį dėl visos nelaimės, kurią Viešpats buvo prieš jį leidęs" (Job 42:11 plg. 19:21; 8:4). Tą prasme Dievas yra "blogio" šaltinis, nes galiausiai tai Jis leidžia atsirasti visoms problemoms, su kuriomis susiduriame savo gyvenime.

"Nes Dievas griežtai auklėja, ką myli... Jums reikia pakentėti dėl drausmės... Vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams." (Žyd 12:6-11). Taigi išbandymai, kuriuos mums siunčia Dievas, galų gale leidžia mums augti dvasiškai. Mes priešpastatome Dievo žodžius jiems patiems, jei sakome, kad velnias - tai būtybė, kuri verčia mus nusidėti ir būti nedorais, ir tuo pat metu galbūt sukuria mūsų gyvenimuose problemas, kurios leidžia mums išsiugdyti "taikingų teisumo vaisių". Visuotinai priimta idėja apie velnią čia susidūria su rimtomis problemomis. Ypač verčia susimąstyti eilutės, kalbančios apie žmonių atidavimą šėtonui kad "dvasia būtų išgelbėta", ir "kad jie pasimokytų ir nebepiktžodžiautų" (1 Kor 5:5; 1 Tim 1:20). Jei Šėtonas iš tikrųjų yra būtybė, verčianti nusidėti ir turinti žmonėms neigiamą dvasinį poveikį, tai kodėl šiose eilutėse "Šėtonas" parodomas teigiamoje šviesoje? Atsakymas randamas tame, kad priešininkas, (t.y. "Šėtonas" arba sunkumai gyvenime) dažnai gali duoti teigiamą dvasinį poveikį tikinčiojo gyvenime.

Jei pripažįstame, kad blogis ateina nuo Dievo, tada mes galime maldoje prašyti pagalbos, pvz. problemų pašalinimo. Jei problemos išlieka, tada mes žinome, jog jas sukūrė Dievas mūsų pačių dvasinei gerovei. Bet jeigu tikime, kad egzistuoja kažkokia bloga būtybė, vadinama velniu ar šėtonu, kuri sukuria mums problemas, tada nebelieka būdo joms išspręsti. Suluošinimas, liga, netikėta mirtis ar neganda turi būti laikomi tiesiog nesėkme. Jei velnias - tai kažkoks galingas nuodėmingas angelas, tai jis turėtų būti daug galingesnis už mus, ir mums nebeliktų nieko kito, kaip tik kentėti nuo jo rankos. Bet priešingai, mes nuraminami, kad Dievui prižiūrint tikintiesiems "viskas (gyvenime) išeina į gerą" (Rom 8:28). Todėl tikinčiojo gyvenime nėra tokio dalyko, kaip "lemtis"

Nuodėmės kilmė

Būtina pabrėžti, kad nuodėmė kyla iš mūsų vidaus. Tai mūsų pačių kaltė. Žinoma, būtų puiku tikėti, kad dėl nuodėmės kalti ne mes patys. Mes galėtume nesivaržydami nusidėti ir po to pasiteisinti, galvodami, kad iš tikrųjų tai velnio išdaigos, ir jam turėtų būti suversta visa kaltė dėl mūsų nuodėmių. Neretai asmuo, įvykdęs sunkų nusikaltimą, maldauja pasigailėjimo sakydamas, kad tuo metu jis buvo apsėstas velnio ir todėl negalėjo savęs kontuoliuoti. Bet, visiškai teisingai, šitoks menkas pasiteisinimas iš viso nelaikomas ko nors vertu, ir tokiam žmogui skelbiamas nuosprendis.

Turime prisiminti, kad "atpildas už nuodėmę - mirtis" (Rom 6:23); nuodėmė veda į mirtį. Jeigu dėl nuodėmių kalti ne mes patys, bet velnias, tada teisingasis Dievas turėtų bausti velnią, o ne mus. Bet mes esame teisiami už savo pačių nuodėmes, taigi mūsų nuodėmės - tai mūsų kaltė. Įsivaizduodami,kad velnias - tai kažkoks atskiras asmuo, o ne nuodėmės šaltinis mumyse, mes bandome atsikratyti atsakomybės už savo nuodėmes. Tai dar vienas pavyzdis to, kaip žmonės atmeta Biblijos mokymą apie žmogaus prigimtį, kuri iš esmės yra nuodėminga.

"Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti... Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės... puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų" (Mk 7:15-23). Jėzaus mokymas čia yra visiškai aiškus - išorėje nėra nieko nuodėmingo, kas galėtų įeiti į mus ir priversti mus nusidėti. Iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina visos tos blogybės. Būtent todėl po tvano Dievas tarė: "Žmogiškos širdies jausmas ir mintis yra palinkę į piktą iš jaunystės" (Pr 8:21). Jok 1:14 šitaip aprašo gundymus: "Kiekvienas (visiems žmonėms būna panašiai) yra gundomas savo geismo pagrobtas ir suviliotas". Mus gundo mūsų pačių geismai, mūsų pačių pikti troškimai, o ne kažkas išorėje. "Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai?",- klausia Jokūbas; "Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų" (Jok 4:1). Kiekvienas mūsų turi ypatingas, asmenines pagundas nes jos atsiranda dėl mūsų pačių piktų troškimų. Neveltui sakoma, kad mes esame sau didžiausi priešai.

Laiške Romiečiams daugiausia kalbama apie nuodėmę, jos kilmę ir kaip ją įveikti. Labai reikšminga tai, kad šiame laiške vargu ar užsimenama apie Velnią ir Šėtoną; aiškindamas apie nuodėmės kilmę, Paulius nemini nei Velnio, nei Šėtono. Lygiai taip pat "velnias" - tai Naujojo Testamento sąvoka. Jeigu šalia mūsų egzistuotų kažkokia būtybė, verčianti mus nusidėti, tada tikrai apie ją turėtų būti daug kalbama Senajame Testamente. Bet yra visiškai ne taip, ir tai labai svarbu. Skaitydami apie Teisėjų laikotarpį arba Izraelį dykumoje pastebėsime, kad tais laikais izraelitai tikrai daug nusidėdavo. Bet Dievas neperspėjo jų dėl kažkokios galingos antgamtinės būtybės ar jėgos, kuri galėtų įeiti į juos ir priversti nusidėti. Vietoj to jie buvo skatinami laikytis Dievo žodžio ir nesugrįžti prie savo prigimtinių kūniškų darbų (pvz. Įst 27:9,10; Joz 22:5).

Paulius skundžiasi: "Aš žinau, kad manyje, tai yra, mano kūne, negyvena gėris... Aš nedarau gėrio, kurio trokštu... O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė" (Rom 7:18-21). Taigi jis nesuverčia kaltės už savo nuodėmes pašalinei būtybei, vadinamai velniu. Tikruoju nuodėmės šaltiniu Paulius vadina nuosavą blogą prigimtį: "Nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu (savyje) tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilmpa bloga". Čia jis aiškina, kad dvasiniam gyvenimui priešinasi kažkas, ką galima pavadinti "manyje gyvenanti nuodėmė". Kiekvienas mąstantis, dvasiškai nusiteikęs žmogus pasieks tokį pat savęs pažinimą. Reikia pažymėti, kad net toks didis krikščionis kaip Paulius po savo atsivertimo nepatyrė prigimties pasikeitimo, taip pat jis neįgavo būsenos, kurioje nenusidėtų ir net negalėtų nusidėti. Šiuolaikinio "evangelinio" judėjimo atstovai teigia, kad jie yra tokioje būsenoje, ir todėl pagal juos Paulius atsiduria tarp "neišgelbėtų" dėl savo žodžių Rom 7:15-21. Šios eilutės - tai viena didžiausių kliūčių jų pretenzijoms. Dar vienas neabejotinai doras žmogus, Dovydas, panašiai apibūdino nekintantį pačios savo prigimties nuodėmingumą: "Štai aš esu gimęs kaltėje ir nuodėmėje pradėjo mane mano motina" (Ps 51:7).

Biblija visiškai aiškiai apibūdina žmogaus prigimtį, kaip iš esmės nuodėmingą. Jei tą suprantame, tada nėra jokio reikalo šalia savo žmogiškos prigimties įsivaizduoti dar kažkokį menamą asmenį, kaltą dėl mūsų nuodėmių. Anot Jer 17:9, žmogaus širdis yra tokia nedora ir apgaulinga, kad mes net negalime suvokti to nuodėmingumo dydžio. Taip pat ir Jėzus pasmerkė žmogišką prigimtį kaip iš esmės blogą (Mt 7:11). Kas gali būti aiškiau už Koh 9:4 : "Žmonių širdis yra pilna piktumo". Ef 4:18 paaiškina, kad žmonės iš prigimties "svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo". Mes esame nutolę nuo Dievo būtent dėl savo dvasinio aklumo, širdies kietumo ir mąstysenos, kuri yra mumyse. Gal 5:19 nuodėmės vadinamos "kūno darbais"; nusidėti mus priverčia būtent mūsų pačių kūnas, pati mūsų esmė ir prigimtis. Nė vienoje iš šių eilučių, aiškinančių nuodėmės atsiradimą mumyse, nesakoma, kad tai velnio darbas; nuodėmingi polinkiai yra įgimti, mes visi juos turime nuo gimimo; tai neatskiriama žmogiškosios natūros dalis.