Papildymas 15: Karalystės tikroviškumas

Labai tikroviškas Karalystės aprašymas, randamas Senojo Testamento pranašų knygose, yra dažnai išjuokiamas teologų ir daugelio denominacijų atstovų. Jie teigia, jog ten simboliškai, perkeltine prasme aprašoma atpildo vieta esanti ne žemėje, nes ši planeta bus sudeginta.

Atsakant į tai reikėtų suprasti, kad pagrindinė taisyklė, taikytina studijuojant Bibliją, yra ši: mes turėtume visada suprasti Bibliją tiesiogine, pažodine prasme, jeigu tik nėra svarios priežasties taikyti simbolinį, dvasinį išaiškinimą. Pavyzdžiui, pirmoji Apreiškimo knygos eilutė praneša mums, jog regėjimas yra žymia dalimi simbolinis (Apr 1:1), kuo mes ir turėtume vadovautis jo atžvilgiu. Taip pat tam tikras realumo ir prasmingumo jausmas kalbos vartojime gali mums nurodyti, kaip suprasti kurią nors vietą - simboline prasme ar tiesiogine. Taigi kada skaitome apie žemę, svirduliuojančią lyg girtas žmogus (Iz 24:20), iš vartojamos kalbos aišku, jog mes turėtume suprasti tai simboliškai. Ir atvirkščiai, kalba, vartojama būsimajai Karalystei aprašyti, labai lengvai suprantama tiesiogine prasme, pažodžiui; nėra jokios užuominos, kad mes turėtume ją suprasti simboliškai.

Berods žmonės nesugebėdami sukaupti pakankamai tikėjimo, kurio reikia norint patikėti tokio laikmečio atėjimu čia, į žemę, sukūrė teorijas, kurios visą tai išaiškintų kažkaip kitaip. Jų siūloma dvasinės, dangiškos karalystės alternatyva yra miglota, jai trūksta detalių, reikia mažai kuo tikėti, ir todėl jinai reikalauja mažai tikėjimo ir visiškai neskatina jo. Jei šlubųjų pagydymo arba dykumos pavertimo derlinga žeme aprašymai iš tiesų yra tik simboliniai, tada reikia tiksliai ir įtikinamai atsakyti į klausimą: "Ką jie simbolizuoja?" Tose eilutėse aprašoma Dievo Karalystė. Jeigu mes nesame tikri, ką tiksliai tai simbolizuoja, tada mes nežinome Evangelijos (gerosios naujienos) apie Karalystę ir todėl negalime tikėtis vietos joje.

Ir toliau, iš visų iki šiol pateiktų įrodymų turėtų būti visiškai aišku, jog Dievo ketinimai žmogaus atžvilgiu šioje žemėje yra amžini; Jis nesunaikins planetos, kurią visiems laikams pažadėjo Abraomo palikuonims. Todėl mes turėtume į žemę ateisiančios Karalystės aprašymą, duotą Biblijoje, suprasti tiesiogine, pažodine prasme.

Sekančios eilutės patvirtina tai:

- "Jis - Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią; jis - tas, kuris nesukūrė jos tyrlaukiais, bet padarė gyvenamą" (Iz 45:18). Sutverta žemė liktų "tyrlaukiais" jeigu Dievas ją sunaikintų; bet priešingai, Dievo tikslas yra apgyvendinti ją nemirtingais žmonėmis.

- "Žemė stovi per amžius" (Koh 1:4).

- "Jis skyrė juos (saulės sistemos elementus) būti amžius ir per amžių amžius, davė įsakymą kurs nepraeis" (Ps 148:6).

Tūkstančio metų viešpatijos trukmė, lygi 1000 metų, kaip tai aprašyta Apr 20:4, turėtų būti suprantama tiesiogine prasme, pažodžiui, nes jinai turi susiderinti su išvadomis dėl šio periodo prigimties, gautomis iš kitų pranašysčių. Netgi Apreiškime Jonui ne kiekvienas skaičius turi būti suprantamas simboline, perkeltine prasme. Akivaizdus pavyzdis - dažnai minimas "trečdalis". Išraiškingiausiai Tūkstančio metų viešpatija yra aprašyta Žyd 4:4-9 kaip poilsio šabas. Pas Dievą "viena diena yra kaip tūkstantis metų" (2 Pt 3:8). Po šešių tūkstančio metų ilgumo dienų pagal Dievo planą į žemę ateis Tūkstančio metų viešpatijos šabas.

Pagal biblinę sutvėrimo datą 6000 metų (t.y. 6 "dienos") nuo sutvėrimo pradžios baigiasi apie 2000 metais (t.y. sutvėrimas įvyko apie 4000 m. pr. Kr.). Dėl to Tūkstančio metų viešpatija gali prasidėti apie 2000 m. Mums visiems laikas yra ribotas. Susidūrę su greito Kristaus grįžimo perspektyva, mes turime išnaudoti kiekvieną momentą savo trumpame gyvenime ir pasiruošti jo atėjimui.